Išėjom vilkais pasiruošę –
Po žvaigždę rankovėse laikėm
Ir šautuvus nešėm be buožių,
Nes šoviniui buožės nereikia.

Nereikia medinio kontrasto –
Metalas suspindi mėnuly.
Išdžiūvusią perbridom brastą
Ir kalno šešėlyje gulėm.

Ir gulėm basi nusiprausę,
Kad žemė mūs šilumą gertų.
Bet niekas tada nepaklausė -
Ar verta gyventi nors kartą.

Ir niekas tada neminėjo
Kitų, kurie kalno nerado...
Sugrįžta basi odisėjai
Kasnakt į raudoną paradą.