Nu, nu... Žinau, kū myslijat‘... Šyš... Nieka nebus. Neblevyzgāsiu. Man labiau patinka girdėti sānių provijimai, kaip žmonēs sutīkā M A. Nežināt kas tai? Jei paskaityste, tai sužinoste.
Tai nutikā lygiai prēš šimtų metų.
Par Žalė`nų Stirnēlkāj su talku kũlā vasarōjų. Sūnus Untaniokas ažprāšē talkon susiedus - Rudēniōkų, Belunskiōkų ir Sapkauckėlį, jaunus berniōkus su katrais pā vakaruškas dūkā, tai ir čia, brač, taip pīlā su kultuvais par mešānkās čiubus suklotus un grindimā, kad žirniai iš sprāginėjunčių ũnksčių lākstē pā šalines, net čaksė`jā. Sānis Žalė`nas stāvėdamas kluonā tarpdury draudę:
-Nedurnavokit, ā tai pacai par žiem, šalinēse jieškādami žirnių, šienų sukapos.
Ale berniokai taliau net pasišākinėdami sustojį iš visų pusių plumpinā padainuodami.
Pum -pum, pum -pum - pam
Ta -ta, ta -ta – tam
Kuldami ānys sũkās ratu ir priė`jį kumpus, nulaisdavā kultuvų kotus ir besisukdami ape juos peršōkdavā kaip šoky vakarũškāse. Nubraukī prākaitų drābinių marškinių runkovi vėl sutartinai kũlā tāliau.
Dabōjā sānis in juos ir pavydėjā jaunystēs.
-Nuvargste vaikai,- aikit pailsė`t‘. Mariōtē jau išvirā valgyt‘. Aisme pētāut‘.
Sumētī iškultus javus šalīnēn, jaunimas išlākē laukan. Bũvā pats rũdeniā gražumas. Prē upēlās beržiōkai pirmų šalnų pakųsti, pageltį, atodē visų sāulās auksų par vasar surinkį ir dabar ataduot‘ gatavi. Prē trābōs klevas mėtę pirmuosius raudānai geltonus lapus, katrie be vėją iš tykā besisukdami laidęs žemyn.
Bũvā tyku, pagada. Beainunt par atšlaimų trābon, pasgirdā kažin koks urzgimas.Urzgē tai tālokai, kažkur Čiulų miški. Visi suklũsā. Urzgimas bũvā navātnas, negirdėtas ir visų laik stiprėjā lyg tai artintūs kažkas stiprus, piktas.
-Kas čia gali bũt‘,- dyvijās visi. Primyslijā viskā, ale niekas netikā. Vikrius negali lė`kt‘, pagada, nėra net vėjā. Mašinās važinėja labai ratai ir tai tik keliu. Ā dabar čia miški....
-Kiba slibinas iš pasakų lākstā virš miškā,- mēgēnā juokavot‘.
Paklaũsis tėvas sākā:
-Maž pasiūtis šuva ar vilkas kur bēginėja. Vyrai, pasimkit šakes, aikit‘ padabot‘,- rāginā ānas.
Griebį šakes, vienas až kitā, strākavōdamies berniōkai patraukē link kēliā Pagāružēn - ti girdėjās urzgimas. Tik girdi , kad dā kažkoks armydelis dasideda. Iš miškā išlakē kārvēs uodegas ažrietį kabēliais, maurōdamās, risčiu, brač, vārā tiesiai par daržus, par tvoras, ažkliũdamās, klũpdamās, lāužydamās tvārų kartis, tiesiai tvārtan, net durys ažsikimšā. Iš paskos jom bėga nesvietnai bliāudamās avēlās ir klupinėdama aždusus duktė Varusiotē.
-Ti –rė`kia ana ,- ti, miški, Žičkų pusēj, nesvietnai kažin kas kriokia, nat miškas pyška.
Berniōkai aina ton pũsēn šakes priekin atkīšį, kad jei šoks koks nevidōnas, kad galė`tų nusmeigt‘. Kas keletų žingsnių sustoja pasklausyt‘, katroj pusēj urzgia. Teip priaina miškų.
Rudēniōkas sākā:
-Klausykit‘, man atrōdā tam lazdynų krūmi ūžia, šnypščia. Kiba dīdelā gyvātē...
Klausā visi, ale Untaniokui rōdās, kad labiau in šonų, viržyni, kažkas drāskās.
Pajėmis šakes až kotą vīdurią ažsimojis iš visų jēgų palaidžia, katrōs net zvimdamās lākia viržynan ir insismeigia palei ėgliaus krūmų. Niekas nsucypia ir urzgimas nenutyla. Priaina visi
atsargiai, paima šakes, insklausą. Urzgimas persimeta žiemių pusēn, link Pagrāužēs, ti, kur sākā, kad vaidēnas. Aina keliu, pulku, kad galė`tų vienas kitų ratavōt‘. Teip priaina pačių Pagraužį, nuslaidžia na kalnāliā prē āžerā. Tik, kad išlė`ks virš medžių viršunių kažkoks biesas teip drūčiai kriōkdamas, kad net ausis ažugulā. Visi net pritupę. Daboja, virš Stirnių āžerā dungum lakia in skrātį¹ panašus didžiulis vabalas, tik sparnais nemāsuoja. Slibinas, ne slibinas, vabalas ne vabalas, paukštis ne paukštis, - labai jau didelis. Maž ir Pagrāužēs vaiduoklis lakstyt‘ pradėjā, lig šiol tai tik naktīm žmones šešėliu lydėdavā. Ā, maž, aitivaras, kažkam didelius turtus neša, až tai teip urzgia. Psisukaliodamas virš ažerą ānas teip ir nutolā Mālėtų pusēn.
Visiem tų naktį blāgai miegōjās, visōkiās pabaīsās sapnāvās.
Sakmādēnį visa Labanōrā parāpija susrinkus prēš bažnyčių pliaciuj apē tų dyvū ir tekalbė`jā. Dauguma bũvā pamyslyjī, kad čia skraidē aitivaras, katro lig tol niekas nebũvā matī, ale tik ānas kažin ko pyktas bũvis, matyt kažkas čėrais prigāvā ir turtus privertē nešt‘...
Par pamokslų kunigas visus nuraminā. Čia nebũvā joks vaiduoklis, joks aitivaras. Žmonēs padarē mašinas, katros keliais važinėja, māriām plaukia, dabar padarę ir dungum lakstunčias, vadinamas lēktuvais. Pasaulin ataina mašinų amžius (M A)ir tuoj jau niekas nedyvys. Čia skraidē pats gubernātārius nugirdis apē mūsų krāštā gražũmų. Ānas pasiukvātijā padabōt‘ iš dungaus ar tai teisybē. Sākis, kad gražēsniā krāštā svieti nėr, kaip mūsiškis. Labai jam patikā matyt‘ āžerus iš viršaus, až tai ir sukaliojās virš mūsų parāpijās. Ale mēs tai saniai žinām, kad par mus gražu, gražu ne tik rudenį, gražu pavasarī, vasarų ir žiemų ir koks čia dyvas.
Tik, va, nežinōjā tadu labanārīškiai, kad jų parapijōnā Jurgiā iš Paibutiškiā anūkas Zemblevičių Mykāliōkas jau tadu lakstē dungum su dā didesniais lāktuvais, ā par pirmų pasaulinį karų bũvā vienas geriausių cārā lakūnų, apdāvanotas keturiais Georgijaus kryžiais, numušis daug vākēčių lāktuvų. Likimą atskirtas nā tēvų krāštą teip ir numirē tālimam Sibiri su aptrintu lētuvių kalbos žādinėliu kišeniuj. Apē jį, mažai kas težina ir dabar.
Ā, va, kai su to M A sukurtais aitvarais žmonēs susdūrē pirmų roz, tai, žinai, jiem tikrai bũva baisu, kaip mus gũzdina NSO. Kalba, kad yra juos mačiusių ir Labanori, ypač kai padaugina arielkās...

¹  Laumžirgis