Ant baltojo sniego šermukšniai pabirę.
Tie raudoni lašai tarsi skausmas širdžių.
Ak žiema, žiemuže, mane tu užbūrei
Tuo spindinčiu džiugesiu, tyru ir baltu.

Menu – rudenį draikės voratinklių gijos,
Rytais rasos girdydavo pievas žalias.
Į manąją širdį švelnumo prilijo,
Užteks jos šią žiemą visiems į valias.

Raudoni šermukšniai ant išbalinto sniego
Auginti, nokinti, brandinti viltim...
Iš šito rudens nebeliko jau nieko,
Tik mano svajonės vis dar bus su manim.

Juk buvo. Praėjo. Išnyko jau viskas.
Tik sniegas šermukšniais prieš saulę dar tviska.  

***