Pažadėjai pūgų, bet nusinešei jas į palėpę -
Ten nebus snaigių šėlsmo, grožiu aplipinusių mus,
Gros tiktai neregys prie alinės, nerasdamas vietos,
Apie pūgą, kuri paskraidina  lengviausius žodžius.
Aš atnešiu jam duonos, įpilsiu medaus salsvą šaukštą,
Įtikėsiu, kad jis –mūsų nerimo nuodėmklausys.
Jis tikrai pasiskųs, kad jo niekas giesmių  neišklauso –
Aš meluodama guosiu, kad snaigės grąžina akis.
Bus gal vakaras, gal  bus vidurnaktis – net nežinosiu.
Baltasniegiam kieme liks tik pėdos po mūsų kalbų.
Aš ieškosiu pūgų, aš norėsiu tave atkartoti,
Pasinerti  į sūkurį šėlstančių snaigių baltų.