Tie viltingi grįžimai – tai melas, tai visiškas melas,
Nebebus tikro blizgesio mūsų akių šnabždesy,
Nevirpės sakiniais prisipildęs naktinis bokalas,
Kurį tu sapnuose mano vis dar  gracingai pyli.
Ir nebus jokių rūmų, kur gros nepamatomos fėjos,
Netikėtai atvedusios mus iš vienatvės tylų.
Negali taip ateit, kaip buvai nevalingai atėjęs,
Neišeis taip paliest iškalbingų gitaros stygų.
Net ir aš jau nebūsiu naiviai paaukojusi  ugnį,
Kad sušildyčiau vakarus mūsų ir mūsų rytus.
Tik  laukimas transliuoja taviškio grįžimo stebuklą –
O galvoj trafaretiškai plakas : kas buvo – nebus.