– Puikūs nameliai, – pavargusiu balsu pasakė Inga.
Juos apgyvendino iš medžių šakų supintuose nameliuose, kurių čia buvo daug ir kuriuose gyveno beveik visi šio paslaptingojo miesto gyventojai. Išsimėtę miške, slepiami tankių medžių šakų, užsimaskavę, jie tapo visiškai nepastebimi, todėl gyventi juose, pasirodo, buvo ne tik patogu, bet ir saugu. Viduje atrodė pakankamai jauku ir šilta. Net tai, kad visus šito vargano būsto baldus sudarė tik du prie lubų pritvirtinti hamakai, o sienas puošė nežinia kieno prie jų priplotos, pridžiuvę musės, nė truputėlio negadino egzotiško interjero ir suteikė žodžiais neperteikiamą romantiką. Ne viena jaunavedžių porelė su malonumu būtų praleidusi tokio tipo viešbutyje medaus mėnesį. Deja, čia vyko karas, o šios pirkelės tebuvo nuvargusių partizanų prieglobstis. Jiems visiškai nerūpėjo egzotika, jų nedomino romantika, nes Alachas reikalavo gelbėti islamo žemę nuo nekenčiamų kitatikių engėjų.
Išgelbėtuosius belaisvius patalpino atskirame būste. Ne, tai irgi nebuvo minkštais patalais iškloti apartamentai. Iš rąstų suręstas barakas stovėjo šiek tiek atokiau, tačiau taip pat maskavosi gamtos teikiamu prieglobsčiu ir susiliejęs su vientisa augmenija, pasislėpęs, tarytum išnyko nuo žemės paviršiaus. Tačiau šiems žmonėms, daugybę laiko praleidusiems šaltame požemyje be dienos šviesos ir gryno oro, vargu ar besitikėjusiems ištrūkti į laisvę, net šis barakas pasirodė tikrais rūmais.
Jau tą pačią dieną Astas pastebėjo, kad jie yra akylai sekami ir saugomi. Net įrodžius, jog kovoja partizanų pusėje, iki galo jais vis vien nebuvo pasitikima. Jie išliko svetimšaliais, o svetimšaliai šiems žmonėms nešė vien nelaimes ir bet kuriuo atveju asocijavosi su priešais. Tuo labiau, kad šie svetimšaliai irgi nesimeldė Alachui, jie neatsinešė su savimi Korano ir neatėjo melstis, kada azanas visus kvietė į mažytę mečetę bendrai maldai. Tad ar šie europiečiai galėjo būti jų draugais? Matyt kažkas rimtai tuo abejojo.
– Taip, puikūs, – abejingai sutiko Astas. Jis atsispyrė koja nuo sienos ir privertė hamaką suptis. – Norėtum čia gyventi? – ironiškai šyptelėjęs, paklausė Astas.
Inga irgi suposi savo hamake, tačiau išgirdusi klausimą, staiga atsisėdo ir neslėpdama emocijų, stipriai papurtė galvą.
– Ne-e-e-e, – nutęsė ji. – Čia šaudo... Čia perdaug keisti žmonės. Keisti ir kažkokie nusivarę, pavargę, visiškai beveidžiai...
– Ar jie blogesni už tuos, dėl kurių dabar esi čia?
Inga neatsakė. Ji nuleido nuo kabančio guolio kojas ir pradėjo pirštais šukuotis, tvarkyti susivėlusius plaukus.
– Kas žino blogio ribą, – pagaliau lyg sau, lyg Astui, ištarė mergina. – Jis yra visur ir daug kur dominuoja. Žinai, Astai, ko dabar labiausiai norėčiau? – Staiga Inga pakeitė pokalbio temą, o gal perėjo prie jai svarbesnės. – Išsiprausti po tikru dušu, iki valios pagulėti putų pilnoje vonioje ir išsimiegoti minkštoje lovoje. Aš noriu niekieno netrukdoma miegoti ilgai, ilgai, o atsibudusi apsidžiaugti, kad tai ką išgyvenome – tebuvo tik sapnas...
– Netgi aš? – netikėtai paklausė Astas. Tai panėšėjo į flirtą, tačiau klausimas suskambo pakankamai rimtai.
– Ir tu? – minutėlei Inga sutriko, tačiau tuoj surišo mintis ir neišsisukinėdama atsakė: – Atleisk, bet tu irgi.

Astas pašoko iš miego, stvėrėsi už pistoleto, kuris kabojo dėkle pritvirtintame prie diržo, ir nuleidęs nuo smarkiai besisupančio hamako kojas, atsisėdo. Jį pažadino šaižus, ausį veriantis žmogaus klyksmas. Namelį gaubė nepermatoma tamsa. Tik pro atdaras duris matėsi mirgančiomis žvaigždėmis nusėtas dangaus lopinėlis. Dvelkė malonia vėsa ir darėsi šaltoka.
– Kas tai buvo? – Iš tamsos pasigirdo išsigandęs Ingos balsas. Nežinia kiek miegoję, išgąsdinti riksmo, matyt jie atsibudo vienu metu.
– Nežinau, – atsakė Astas. – Pamaniau, jog tai eilinis košmaras, tačiau tu, berods, irgi kažką girdėjai.
– Riksmą, – trumpai paaiškino mergina. – Tai buvo klaikus žmogaus riksmas...
Netrukus vėl tylą perplėšė tas pats baisus riksmas. Taip galėjo šaukti tik žmogus, kuriam dar gyvam esant kažkas lupa odą.
– Tikrai, vilkas taip nemoka kaukti. Eisiu pažiūrėti, – trumpai burbtelėjo Astas ir basomis įsispyręs į batus, palikęs Ingą tamsoje vieną, tyliai išsmuko pro duris.
Netoli jų namelio, nedidelėje aikštelėje, stengdamasis prasklaidyti tamsą, kūrenosi laužas. Siųsdamos į juodą dangų sūkurius žiežirbų, spragsėjo degančios malkos. Glaudžiai susispietę aplink laužą, sėdėjo keletas žmonių. Tik priėjęs arčiau, Astas pastebėjo tarp dviejų medžių pririštą pusnuogį negrą, kurio kūnas, šokančių laužo atspindžių šviesoje mistiškai blizgėjo. Partizanai tardė į jų rankas pakliuvusį belaisvį. Vienas iš jų ėmė nuo laužo dar degančius nuodėgulius ir kaišiojo juos vargšui negrui tai prie kojų, tai prie pilvo, tai prie veido. Tamsoje išnykusia stovykla, mišku, kalnais, vėl nusirito nežmoniškas staugimas. Riksmas tolo, tačiau jo aidas skaldė aukštas kalnų keteras. Kvepėjo laužu ir dvokė kepama žmogiena. Kitas inkvizitorius išsitraukė iš už diržo didžiulį peilį ir prikišęs jį belaisviui prie akies, ėmė kažko reikalauti. Nežinia ar sulaukęs teigiamo atsakymo, ar įniršęs jo negavęs, aštria peilio geležte jis brūkštelėjo belaisviui nuo kaklo iki pat kojų, palikęs ant kūno ryškų, kruviną rėžį.
Staiga pastebėję juos stebintį Astą, kankintojai atsitraukė nuo belaisvio ir aiškiai nepatenkinti, įsistebeilijo į neprašytą svečią. Jų tarpe Astas atpažino ryte juos pasitikusį vadą, kuris atsiskyrė nuo saviškių ir priėjęs prie jo, supratęs, jog aplinkybės reikalauja paaiškinimų, kažkaip nenoriai pratarė:
– Atleiskit, jei sutrukdėm ramybę. Stambi žuvelė pakliuvo į mūsų tinklą. Deja – tyli. Bandom prakalbinti...
– Ir dažnai taip kalbatės? – Kol kas Astas nežinojo kaip reaguoti į viduramžių inkvizicijos epizodą, nors, jokiu būdu partizanų neteisė.
– Viskas priklauso nuo sėkmės. Yra su kuo kalbėtis – kalbamės... Nepasiseka medžioklė – išdidžiai tylim ir meldžiam Alachą, kad pasiųstų kokį netikėlį nigerį. Nesistebėk niekuo ką čia matai, europieti. Jau turėjai suprasti, kad čia vyksta karas. Kare rožės žydi tik ant didvyrių kapų. Paklausk tų, kuriuos išgelbėjai ir atsivedei čionai: kaip su jais buvo elgiamasi. Paklausk kiek jų buvo ir kiek liko. Paklausk, kokia jie mirtimi mirė. Pažvelk į juos ir suprasi, kad netikėliai, vienas iš kurių šiandien pakliuvo į mūsų rankas, kankina kur kas įmantriau nei mes.
                Vadas pasisuko ir nežinia kodėl, šūktelėjo saviškiams:
– Ali, šiandien pakaks! Pakabink jį aukščiau, tegul kaba kol rankos išsiners. Pastatyk sargybą. Jei nepadvės, ryt pratęsim. – Po to jis grįžo prie Asto ir pasakė: – Suprask, tu ne humaniškumo čionai atsidanginai mūs mokyti. Lekcijų nereikia, mes gyvenam savaip, o kam tai nepatinka, tiems patariam nusigręžti.
Kažkodėl vadas manė, kad Astas smerkia jų egzekuciją. Staiga jis apsisuko ir neskubėdamas, palikęs svečią ir savuosius, neskubėdamas nuėjo į tamsą.
Astas grįžo į namelį.
– Čia tu, Astai? – Iš tamsos pasigirdo Ingos klausimas. – Dieve, kaip čia baisu. – Ji persėdo nuo savojo hamako ant Asto ir kaip užuojautos ieškanti maža mergytė, tvirtai prisispaudė prie jo. – Baisiau nei praeitą naktį, kada švilpė kulkos, – nesulaikydama virpulio, pridūrė ji. Šiuo metu Inga nebebuvo bebaimiu kariu. Staiga ji virto paprasta, užuojautos ir švelnumo reikalaujančia mergina.
– Čia mes saugūs. – Astas stengėsi ją nuraminti. Jis apglėbė merginos pečius ir ėmė glostyti saulėje išdžiuvusius, lūžinėjančius plaukus. – Nebijok, mes savųjų tarpe. Tai jų belaisvis šaukė, – pagaliau prisiminęs kas sudrumstė ramybę, paaiškino Astas. – Dabar, berods, jį paliko ramybėje.
Prie tamsos pripratę Asto akys sugebėjo įžvelgti merginos siluetą, nors tai net nebuvo būtina norint suvokti, kad būdama šalia jo, Inga jaučiasi kur kas saugiau.
– Kodėl žmonės kariauja? – pakuždom, vos girdimai, galbūt savęs, o gal vis tik Asto, paklausė mergina. – Kodėl vieni kitus žudo ir kankina? Kodėl? Kodėl žmonės nekenčia vieni kitų? Juk gyvenimas ir taip trumpas... Nejaugi negalima visiems gyventi gražiuoju?
Astas tylėjo. Kodėl? Šis amžinas klausimas niekada neturėjo atsakymo. Jis buvo toks pat amžinas kaip karai, kurie vyko visada, nuo žmonijos egzistavimo pradžios. Kodėl? Jie vyko ir vyks tol, kol egzistuos žmonija. Grobuoniui reikia grobio. Tai būtina ir niekuo nepakeičiama išlikimo hipotezė. Žmonės niekuo nesiskiria nuo žvėrių, nes žmonės, tai tik pavojingiausia žvėrių rūšis, kuri daug plėšresnė, daug žiauresnė už bet kokį, patį pavojingiausią plėšrūną žvėrį. Žmogus protauja, ir tai jam suteikia papildomų jėgų susigauti grobį. Protas suteikia daug daugiau būdų žudyti ir tik žudant, tik pavergiant į save panašius, galima įrodyti savojo „Aš“ pranašumą. Kančia, neapykanta, kerštas... Nuo pat sutvėrimo, žemė skęsta kraujyje: jau nuo tada, kada Adomas su Ieva paliko Rojų, jau nuo tada, kada pirmąsyk brolis nužudė brolį. Ir iki šiolei... Ji skęsta ir dabar – tik kraujo darosi kur kas daugiau. Ir jei mūsų protėviai jame galėjo nusiplauti vien rankas, tai mes jame galime maudytis. Deja, svarbiausia besimaudant nenuskęsti, nes tuomet skenduoliu džiaugsis priešai.
Astas pasilenkė ir tamsoje, savosiomis lūpomis apčiuopęs sausas, karštas, suskeldėjusias Ingos lūpas, godžiai jas pabučiavo. Paskui bučiniai išglostė švelnų merginos kaklą, dulkėmis kvepiančius plaukus ir vėl grįžo prie viliokių lūpų. Inga nesipriešino. Tarytum jau seniai to geidusi, ji tik dar labiau prigludo prie savojo globėjo ir lyg išsigandusi, visu kūnu suvirpėjo. Paskubom Asto pirštai atsagstė šiurkščios, kareiviškos palaidinės sagas ir nutraukė ją nuo merginos pečių. Tamsoje subolavo nuogas, viliojantis Ingos kūnas. Išsiilgę moters, truputėlį grubokos Asto rankos tvirtai sugniaužė jį: nežmoniškai mielą, visiškai pamirštą, kaip styga įsitempusį merginos biustą, ir pradėjo švelniai glamonėti. Tai buvo neapsakomai keista ir... romantiška: naktis, tamsa, netoliese sėlinanti mirtis... O meilė ėmė viršų. Geismas liejosi per kraštus priversdamas pamiršti, kad aplinkui nėra nė dalelytės tos laimės, kurią išsigalvoję, jie norėjo pasisavinti sau. Asto lūpos sekė pirštus, lietė merginos pečius, glostė rankas, glamonėjo krūtis... Nuo deginančių prisilietimų Inga virpėjo kaip krečiama drugio, o iš jos lūpų išsprūdo gilus atodūsis ir lyg proto netekęs balsas sukuždėjo:
– Aš noriu mylėtis... Noriu... Noriu... Noriu... Aš noriu, kad glamonėtum mane. Bent akimirksniui leisk užsimiršti. Prašau, Astai, prašau... Imk mane ir daryk ką nori. Aš nežmoniškai tavęs geidžiu... Imk...
Jie gulėjo ant kietų, nuo jų judesių čežančių grindų ir net nejuto šiurkštaus ožkos kailio pakloto. Jiems buvo gera. Bent jau šią valandėlę šie žmonės sugebėjo pamiršti kur esą ir kas juos supa. Staiga jie įžengė į vaizduotės piešiamus Rojaus sodus ir mylėjosi kaip netekę proto – pamiršę mirtį, netoliese, tarp medžių kabantį leisgyvį belaisvį ir netgi pragaru virtusį pasaulį. Visa tai liko kažkur, beribėj erdvėj, o jie gyveno čia, dviese ir atrodė nežmoniškai laimingi.
– Tu nuostabi... – slopindamas tankų alsavimą, merginai į ausį kuždėjo Astas. – Tu pasaka... Tu tokia tvirta, narsi, ir tuo pat metu žavi ir mokanti mylėti...
– Tu suteikei man jėgų tolimesniam gyvenimui, Astai. – Merginos balsas virpėjo ir trūkčiojo. – Aš dėkinga tau, supranti, dėkinga... O, Dieve, Astai, tu grąžinai mane į gyvenimą. Tu demonas, tu toks geras...
Aušo. Pirmieji aušros spindulėliai prasiskverbė pro atdaras duris. Kažkur, visai šalia, čiulbėjo, ūbavo daugybė naktinių paukščių. Tolumoje vėl aidėjo šūviai. Tvirtai viens kitą apglėbę, bijodami staiga netekti fantastiškų akimirkų, jie tebegulėjo ant grindų susiglaudę, prisidengę kitu ožkos kailiu ir skrajojo neaprėpiamose minčių erdvėse.
– Aš tikrai nebemaniau kada nors pajusianti tokią palaimą mylintis, – truputėlį atšlijusi nuo neapsakomai malonios vyriškos krūtinės ir stengdamasi prieblandoje įžvelgti Asto akių išraišką, pakuždom pratarė Inga. Staiga prisiminusi graudžią realybę, ji pridūrė: – Dieve, ten vėl šaudo. O vargšas belaisvis... Jis juk čia, jis kenčia, o mes džiaugiamės... Mes mylimės, o jis miršta – čia, visai šalia. Beprotybė...
– Mažyte, – Astas raminančiai glostė merginos plaukus, – kodėl manai, kad gimdymo namai negali stovėti šalia kapinių? Visą laiką kažkas miršta: kas minutę, kas sekundę, kas akimirką... Kažkas... Ir tuo pat metu gimsta... Visas pasaulis kenčia, tad koks tikslas kęsti su jais, jei tau suteikiama teisė pasidžiaugti. Pats didžiausias kaifas – akimirksnio kaifas. Tu laimingas čia ir dabar, šiuo momentu, ir visai negalvoji kas bus žengus žingsnį, nes bet kuriuo momentu gali sutikti iškištdantę giltinę. Ir kas žino, ar pavyks su ja susitari, ar pavyks perkalbėti, ar leis ji dar nors kartelį pasidulkinti.

Kelias atgal, tapo kryžiaus keliu. Iš žmonių jis pareikalavo nežmoniškų pastangų ir jėgų, kurių ne visiems užteko. Jie ėjo visiškai išsekę, alkani ir ištroškę – klupo, netekę vilties krito ant įkaitusio smėlio, bet vėl kėlėsi, stojosi ir ėjo, ėjo, ėjo... Atgavę laisvę, bet kuria kaina žmonės stengėsi pasiekti seniai prarastus saugius namus, išvysti artimuosius, tėvus, žmonas ir vaikus. Deja, Dievo valia buvo kitokia. Gal Dievas, o gal Alachas, įrodinėjo savąją tiesą ir kas žino, galbūt išties laimingaisiais tapo tie, kurie mirė kelyje, o ne tie, kurie tęsė kelionę žiauriu gyvenimo keliu. Kas žino, kurių laukė stebuklingi Edemo sodai, nes likusių gyventi, laukė tik pragaro kančios.