Vienąkart bus tyla, kurios šauksmą nutildyt reikės,
Nes stovėsi prie durų, tarytum ketindamas grįžti –
Kaip norėsis šnekėt iškartotom eilėm praeities,
Bet maldausiu dievų, kad tavęs apkabinti nedrįsčiau.

Kad negriebčiau nušalusių pirštų gaivinti liepsna
Ir salsvus atminimus nupūsčiau nuo buvusio laužo :
Juk pro mažą langelį žiūrės išmyluota kita
Ir ateis bet kada netikėjimais stiklą išdaužius.

Aš slėpiu savo didelę baimę pakampėm nakties,
Kai prie durų girdžių rečitalį  kuždenančių žingsnių  -
Vienąsyk ji ištrūks ir tavęs pasitikti išbėgs,
Net žinodama kodą apgaulės – aš dar kartą mirsiu.