Nepasiduodantiems
Atsidūrę prie krašto duobės,
Viltingai dar žvelgiam į saulę,
Kai, rodos, jau viskas išblės –
Tavęs nebeliko pasauly.
Ir vėl išvysti pro skausmus,
Koks šitas gyvenimas mielas,
Koks tyras ir aukštas dangus,
O laimė praskrieja lyg vėjas.
Duok ranką, stipruoli brolau,
Neatstumk, seserie, neatstumki.
Juk niekas nežino, ką tau
Atneš pragaištinga sekundė.
Tad sveikas būk, ryte skaidrus,
Gaivos užliūliuota, naktuže.
Telaimina Dievas visus,
Ir audros pro šalį praūžia.