Dar metai vieneri

Dar metai vieneri, dar laiptuos pakopėlė,
Tik nežinau – aukštyn, o gal žemyn?
Dar vieną laiko knygą giliai paslėpsim vėlei,
Pasmerkdami nugrimzt ją užmarštin.

Neslėpsiu, kad man gaila jos prirašytų lapų,
Taip gausiai nubarstytų žydėjusiom gėlėm,
Lyg gęstančio saulėlydžio, spalvoto mano sapno,
Lyg žalio lauko medžio, ošiančio žmonėm.

Kaip horizonto toliuos ištirpsta kelio vingiai,
Ištirps kasdieniai rūpesčiai ir rodysis maži,
Tik parašyti žodžiai, popieriuj sustingę,
Gal kartais švelniai mirkčios į šviesą pakelti.

Ką su savim paimsim, į ateitį nunešim,
Bus vien tiktai darbai – geri darbai.
Jais po gyvenimo gyvenimą surasim,
Kada už mus gyvens jau tik vaikai.  

Dar metai vieneri, dar laiptuos pakopėlė,
Būtų gerai už jų matyt kitus,
Tikėt, kad ir juose vilties žvaigždutė žėri,
Su ja ir sveikinti ateinančius Metus.
skroblas