Truputis vieversio sparnų
Virš mano medžių plevėsavo,
Dabar pavėsy gyvenu
Ir žievę lupinėju savo.

Kadais septynetas gandrų
Lizdus viršūnėse susuko.
Gink, Dieve, nesakau – bendrų,
Gink, Dieve, nededu peruko.

Pabiro vaisiai kibirais,
Vienus – surinko, kiti – puvo.
Kažkur žydėjo jovarai,
Padangėj skraidžiojo lėktuvai.

Dėl to man ūžė galvoje
Ir oro truputį pritrūko.
Gink, dieve, nesakau – deja,
Gink dieve, nepučiu aš rūko.

Tos mano šaknys kur giliai
Vis tiek pasieks šaltinio giją
Net jei išalkę aviliai
Nektarą čiulptų iš lelijos.

Stovės kamienai be žievės,
Laja reta, bet už tai – buko.
Gink, Dieve, nesakau – atvės,
Galbūt sakau – neišsidūkau.