Kalėdos grįžta
Nėr kelio – pusnimis prie stalo Kūčių,
kur glaudžias keletas tuščių lėkštučių.
Tarp pirštų lūžta, byra trapios mintys –
pyrago Dievo nėr su kuo dalintis.
Vėl akys liepsną žvakės glosto, gaudo –
paimta buvo už per trumpo šiaudo.
Nėr motinos ir tėvo nebėra, ne bėrą
jis glostė arklį, šėrė, vėlei gėrė
tik žvaigždės pilnomis ir taip per naktį,
kai katės glaustėsi prie pečiaus pieno lakti
ir dovanom susirangydavo be gėdos.
Ryte per pusnį pėdomis išeidavo Kalėdos,
o žvakė nebedegdavo, nes gūžčios
žinodavau ji – po egle vėl tuščia, tuščia...
Tik tai ant stiklo gausų šalčio sodą
raškydavau ir šiandien rodos –
Kalėdos grįžta...
Tik jau langas aklas,
prisiminimais –
akmeniu ant kaklo.