Patylėkim truputį garsiau –
Tegul ilgesį pusnys išgirsta,
Tegul vėjas lig rytmečio siaus,
Pamyluos pliką medį be pirštų.

Tegul kalba langai praverti
Siautulingos pūgos išklebenti.
Išsilaiko ant kojų verti –
Tie verti, kas dar moka rusenti

Žarija tarp sunkių akmenų,
Savo šilumą jiems atiduoda.
Štai kodėl patylėt ketinu
Šaltą naktį nuo ilgesio juodą.

Bet vis tiek patylėkim garsiau,
Dar garsiau negu vėtra paklydus –
Basom kojom likimą apsiauk,
Nuogą kūną apgaubk minčių šydu.

Ir tegul bus kažkiek nejauku,
Kad mūs lūpos nutirpo nuo ledo.
Juk svarbu prisiglausti laiku,
Kada širdys užuovėją rado.

Patylėkim lyg du neregiai
Nematydami nieko beprasmio.
Patylėkim... Nes nieks nepakeis –
Mes vis tiek vienas kitą surasim.