Vargonai
* * *
Po aidinčiais skliautais iš lėto
Atsiduso vargonai liūdnai,
Virš žvakių lyg amžiai prabėgo,
Nusileido išdidūs garsai.
Svaigindami savo galybe,
Pasklido staiga tarp eilių.
Jų gausmas papildė ramybę
Ir prasmę šventų pamaldų.
Toks sodrus, svajingas ir pilnas,
Kyla skliautais ir leidžias kartu.
Vargoniškas tembras, didingas -
Brangus nuo vaikystės laikų.
O skliautais prasiveržę akordai
Virš bokštų į dangų dar kyla,
Tai tarp žvakių, lyg amžiai sugrįžę,
Atsidusę garbingai nutyla...
Šimtai dar kartŲ jų klausysis,
Žavėsis jų tembru žemu.
Pagarbintas amžiams tebūna,
Vargonus sukūręs, tegu ...
* * *