Niekam neparodau savo tikrojo veido,
Juk kiti taip pat nenuoširdūs -
Kaukės įvairios lyg Venecios karnavale,
Ir aš pasirinkau labiausiai nenuspėjamą.

Kaip gera apsimetinėti, vaidinti,
Būti permainingai kaip vėjas...
Ir nieks net nesupranta, kad aš kitokia,
ne tokia... kaip jie mano.

Niekam nerodau savo tikrojo veido,
Slepiu nuo šiurkščių žmonių.
Abejingumo kaukė uždengia visus jausmus,
O kam gi juos rodyt beširdžiams?

Kaip gera vaidinti, apsimetinėti smagu!
Juk teisybė kitiems vis tiek nerūpi,
Kiekvienas galvoja kaip nori,
Mato, ką nori matyti. Ir tai - ne paslaptis.

Bet kas norės atskleisti mano tikrajį veidą,
Išgyvenimus, mano vidų, mintis -
Tam parodysiu visą savo trapumą, švelnumą,
Jausmus. Tuomet nuoširdžiai nusišypsosiu
ir... pamesiu visas kaukes...