Tavo
Rankas išskėtė ant kryžiaus
Ir vinimis, kad pasaulio
Neapglėbtum,
O kojas
(legionas vinių  pagailėjo)
Viena vinim,
Kad amžinai stovėtum
Ir žvelgtum nebyliu
Į tiesos ir gėrio trokštančius
Kaip svetimas,
Iš išorės, nuo aukštumos,
Pagelbėt niekam negebėtum,
O tik bylotum klystantiems:
Kokia kančia tauri  už Kitą.
Matai, koks Tu baisus
Buvai gentainiams,
Tariama savo negalia
Įvaręs siaubą
Apie gėrio karalystę.
Atklydusi mintis,
Nuo kurios suvirpu:
Ar kančia ir savo mirtimi
Tu pakeitei prigimties pasaulį?
Baugu ištarti atsaką,
Nes dvejoju,
Dar vergauju
Spindesiui neištarto pažado,
Dar laukiu,
Nes pats pažadas bekalbis,
Todėl ir neištesimas.
Prieš Nežinią suklupęs,
Renku žaibo duženas.