Ir tu, kur iš v. ar iš d. dar atleisk, kad per daug šičia būta,
Užsiklojus pusnim rieveles, odoje kur pragraužtos,
Kai norom nenorom išvarvėjo artumo likučiai,
Ir beliko tik vėjas langan įsirėmęs ar tarsi prispaustas.

Dar atleisk, kad per daug. Nes, ko gero, mažiau negalėjom.
Buvo šitoks ruduo, kad atrodo paspringsi, kol gyvas
Niekada dar taip degant miškų neregėjai
Ir tikrai nežinau ar po šito atžels dar alyvom

Tavo sodas, kuris užsivėrė ir vartai užšalo,
Nei pravert nei pralaužt, tad, matyti, teks laukti ir viltis,
Kad klystu. Kad dar liko daugiau iki mūsų pasaulinio galo,
Po kurio kažkuris jau tikrai negalėsim atgimti.