Prigulus liepžiedžiais svaiginas
Ir pilas mėtų arbata
Balta drobelė austo lino,
O gal tiesiog balta vata?..

Praryja avietyno žalį,
Prisėda tykiai ant tvoros
Ir daug mažų vėsių lašelių
Dabar voratinkly karos,

Kol baigsis pelkių laumių burtai –
Žegnone vėjas išsklaidys.
Na, o kol kas migla išpurtus
Blankiu šešėliu žemėj tįs

Ir bręs, ir gaubsis. Išvarvėjus
Akis lyg neregio baltas
Ji vėl išeis iš kur atėjus
Nuo rytmečio rasos girta.