Žiemos lopšy
Vėl snaigių spiečių
gaudo šalčio rankos,
o vėjai trankos,
baltos pūgos rangos
ir kamuoliais trobon įvirsta
kai nekviečia,
prie krosnies liečias,
išgulėtos duonos kviečio.
Kelius apsikabina,
prisiglaudžia,
o ten už lango
gaudžia, gaudžia, gaudžia...
Dar kamine sukūkčioja
tartum lopšy...
žiemužė –
į vaikystę panaši.