incognito

nedovanotina naktis be tikslo
be kuždesio
užmerktom akimis
be girgždesio dangaus
kai žvaigždės sukasi
supynęs lūkesčius su mintimis

sukniubę debesys ant baliustradų rankų
dar kūkčioja ilgai
lig paryčių
kad jų dvejones nuoga sauja renka
tik pasiklydę tarp savų minčių
benamiai tasiame vėlyvam parke

aš tiklslas
priemonė
ir markė
esu ir deginu
atleidžiu
ir baudžiu

sparnų virpėjimu kaip sužeista balandė
užkliuvus už fatališkų minčių
ir neištrūkusi nes niekas nebelaukia
taip kaip į stiklą atremtu žvilgsniu
pieši mane delnuos suspaudęs kaukę
ir tavo žvilgsnyje it sapnas gyvenu

tuščia naktim be sugrįžimų kaukiant
dangaus ristūnams ilgesiu vilkų
valkirijų sparnais mintis sutraukau
ir nukrentu snaige iki delnų
vėlyvam vienišų alėjų parke
kad dovanotm vėsą dangų

krentu
ir gaudau
klykdama balsu
kada barškėdami žvaigždynai traukias
nuo baso kilimo
vidurnakčio garsų
anamcara