Man Dievas liepė būti čia-žemėje.
Ir aš būnu.
Baigiu atbūti tą Amžinybės mirksnį,
vadinamą gyvenimu.

Ir aš-Jo tvarinys,
vardu Adelė,
kabinuos į gyvenimą.
kaip maža skruzdėlė.

Per tuos  70-mt metų,
kiek pamenu,
viskuo aš žemėje buvau-
ir vyturiu, ir akmeniu.

Gal greit paliepsi, Dieve,
nebevaikščioti žeme.
Ir, nukėlęs paskutinę kliūtį,
man pasakysi ,,Herbera, eime,,

Ir išnyksiu kaip gęstančio laužo
maža kibirkštis.
O gal kaip Dievo karvute nuo delno-
žmonių atminimo nuskrisiu?

O kol kas dar gyvenu-neišeinu.
Nežinau, ar ilgai. Tik žinau -
ten Tiesa mano nueitą kelią žymės.
Ten Nemirtingojo ranka mano petį palies...