Smarkiai šalo. Snaigės leidos ir netirpo. Švelniai, rūpestingai apklojo žemę.
Rytą kur ne kur ėmė kaltis pilkos viltys. Smarkiai patamsėję. Beveik juodos.
Ir ko stebitės? Juk pavasarį patys pasėjote. Sakot, sėklos buvo baltos ir šiltos?
Tuomet esat kalti, kad įbėrėt ir užmiršot,Girdyt, duot šilumos. Nepurenot žemės
ir nerovėt piktžolių. Tik mindėt.
O viltys liko. Stengėsi išgyventi. Norėjo būt reikalingos, panaudotos.
Ir dabar, po žiemos patalais sušilę, ėmė kaltis. Gležnos. Bet subrendusios ir
prasmingos.
Dar ne vėlu.
Pastatykime po žvakelę prie kiekvienos. Kad sušiltų. Padėkim po širdį. Lai viltyse užgimsta
gyvybė. Juk gal kas nors ją panorės priglausti.