užkasiu nerimą
gilioj pusny
ir sielos virpesį
pūgon išleisiu

sūriais varvekliais
ašaros skambės
o tylūs žodžiai  
snaigių duženom

sustos akimirka
šaltam laike
tik ledo pirštai
skruostą glostys

įkris į šulinį
mana širdis
aš jos raudos
nebegirdėsiu