Šešioliktas skyrius
Tik sekančios dienos pavakare jie, likę dviese, šiaip taip pasiekė nediduką, kalnuose pasislėpusį kaimelį. Būtent šis gyvenamasis punktas, jei tikėti raudonu kryžiuku žemėlapyje, turėjo tapti jų kelionės pabaiga ir pasiektu tikslu.
Iš pirmo žvilgsnio ramus kalnų aulas, aplink kurį ganėsi aptingusių, sulysusių avių bandos ir pašėlusiai bliovė ožkos, geriau įsižiūrėjus, tikrai nebeatrodė saugiu. Dulkinomis gatvelėmis zujo vaikai, retkarčiais praeidavo tamsiaodės moterys tempiančios nežinia ko prikimštus didžiulius ryšulius, apžergęs asilą, kažkaip paskubom, prajodavo vienas kitas paliegęs senis. Tačiau taikų kaimelio įvaizdį iš pamatų griovė tai vienur, tai kitur vaikštinėjantys ginkluoti, tamsiaveidžiai patruliai, retkarčiais, keldami dulkių stulpus ir neapsakomai domindami vaikus, akmenimis grįsta gatvele pralėkdavo chaki spalva pasidabinęs nedengtas kareiviškas visureigis, kurio užpakalyje į dangų žvelgė net nepaslėptas kulkosvaidžio vamzdis.
Pasislėpę tankaus miško prieglobstyje, iš kur puikiai matėsi dalis kaimo, kurį laiką įdėmiai stebėję šį keistą gyvenimą ir tik įsitikinę, jog didelio pavojaus nėra, nors kol kas tapo visai nebeaišku kieno teritorijoje dabar randasi, jie vis tik ryžosi tęsti kelionę. Sugebėję išlikti nepastebimais, seniai miške palikę savo nepakeičiamą palydovą asiliuką su dalimi jo nešulio, Astas su Inga pasiekė prie pat didžiulės uolos prisiglaudusį namelį įdubusiu stogu ir įsmuko į jo kiemą, jei taip galėjai pavadinti iš visų pusių akmenimis apdėliotą tuščią, akmenuotą teritoriją. Viskas lyg ir atitiko stovyklos vado nurodymus. Būtent čia jų turėjo laukti vietinis gyventojas, kuris privalėjo padėti vykdyti tolimesnę užduotį.
– Kalnai gražūs, bet pavojingi. Mums reikalingas vedlys, – ištarė sutartą slaptažodį Astas, prie nublukusio, iš akmenų sulipdyto namelio išvydęs tamsaus gymio, bet ne negrą, žemaūgį žmogelį, kuris netikėtai išvydęs svetimšalius krūptelėjo ir keistai šoktelėjęs aukštyn, įsmeigė klausiamą, nepatiklų žvilgsnį į suplūkusius atėjūnus.
Dar kurį laiką patyrinėjęs dulkinus, apdriskusius nekviestų svečių apdarus ir kvailai paspoksojęs į Ingą, kuri truputėlį neapdairiai atidengė suprakaitavusį, nuo dulkių pajuodusį veidą, pagaliau pateisinęs lūkesčius, žmogelis atsakė kita slaptažodžio dalimi:
– Aš jau per senas būti vedliu, bet surasiu jums kitą žmogų.
Pagaliau, sukorę kilometrais  neapskaičiuojamą kelią, įveikę gamtos stichiją ir save, Astas su Inga galėjo truputėlį atsipūsti. Jie ramiai nusiprausė, iki soties atsigėrė, pavalgė, ir aptarę su juos priglaudusiu arabu tolimesnius planus, kol sutems, netgi suspėjo truputėlį pailsėti.
– Tu juo pasitiki? – netikėtai paklausė Inga beužsnūstančio Asto.
– Aš? – Astas kilstelėjo galvą ir neiškart susigaudė ko yra klausiamas. Pagaliau supratęs kas jaudina merginą, jis atsakė: – Kokią siūlai alternatyvą? Girdėjai, jis sakė, jog dabar mes kažkokioj neutralioj zonoj, kuri bet kuriuo metu gali atsidurti kaip vienų, taip ir kitų pusėje. Bent jau kol kas aš nė velnio nesigaudau jų teritorijose ir jų kare, tačiau mums įsakyta juo pasikliauti, reiškia pabandysim taip padaryti. O jei kas...
– Jie labai keisti, šie žmonės... – Kažkokios mintys Ingai nedavė ramybės. – Kaip gaila, kad anksčiau niekada nesidomėjau geografija. Kur mes, Astai?
– Kur? – Astas tikrai tingėjo kalbėti. – Žinai, aš irgi nemėgau geografijos... Ir ne vien jos... – Jis sakė tiesą, tačiau šiuo metu tai skambėjo kaip išsisukinėjimas.
– O politiką? Tu juk žinai kur mes ir kas jie; su kuo jie kovoja?.. Nejaugi tau vadas net šito nepasakė?
– Inga, aš nieko nežinau. – Nuvylęs visus lūkesčius, Asto balsas darėsi irzliu. – Nežinau ir žinoti nenoriu. Gavau užduotį, gavau maršrutą, tačiau jokių konkrečių vietovardžių, jokių pavadinimų žemėlapyje nebuvo. Tebuvo tik skaičiai ir vietoves reiškią kryželiai. To man pakako. Kaip matai, mes nepaklydom... Jei tau tai įdomu, paskui paklausim, į kokį pasaulio kraštą atsibastėm. O dabar numik, Inga, tuoj kelsimės ir eisim toliau. Aš vėl nežinau kas mūsų laukia. Numik... – Jis apsivertė ant kito šono ir nutilęs, pradėjo lygiai alsuoti, taip, kaip alsuoja be rūpesčių lopšyje užmigęs kūdikis.

Tai nebuvo didelė ir gerai įtvirtinta karinė bazė. Ją juosė aukšta netašytų rąstų tvora, kurią puošė spygliuotos vielos raizgalynė ir keletas aukštyn kylančių sargybos bokštelių. Tačiau tamsoje net negalėjai įžiūrėti ar juose stovi akyli sargybiniai.
– Tvirtovė neturi didelių įtvirtinimų, – pastebėjęs susidomėjusį Asto žvilgsnį, sukaupęs kažkada neblogai mokėtos anglų kalbos nuotrupas, pašnibždom aiškino naujasis jų bičiulis Nasabas. – Joje apie pusšimtis karių ir keletas pakankamai didelių ginklų sandėlių. Tačiau aplinkui tokių tvirtovių daug. Išsibarstę kalnuose, jos slepiasi tankiu mišku apžėlusiame šlaite. Veikti reikia labai greit, tiesiog žaibiškai, kad jiems į pagalbą neateitų pastiprinimas. Tyliai vargu ar pavyks išlaisvinti belaisvius, todėl teks patriukšmauti.
Vos sutemus Astas su Inga ir dar aštuoniais ginkluotais vietiniais gyventojais, Nasabo vadinamais laisvės partizanais, matyt prijaučiančiais tiems, kieno belaisviai kalėjo kažkokioje, kažkur netoliese esančioje tvirtovėje, išėjo į pavojingą užduotį. Kurį laiką gan greitu žingsniu, siauru ir neįžiūrimu taku, stačiu šlaitu jie kilo į kalnus. Pagaliau vedlys staiga sulėtino tempą ir netrukus visiškai sustojo. Tikslas buvo pasiektas. Būrelis iki dantų ginkluotų kovotojų slinko palei jau minėtą tvorą, vedini patyrusio, berods, viską čia puikiai žinančio vedlio. Iš už tvoros, atpūsta lengvo vėjelio, retkarčiais girdėjosi svetima kalba, juokas, šunų kiauksėjimas. Kvepėjo dūmais, tačiau visiškoje tamsoje nesimatė net laužo atšvaitų.
– Jie drąsūs, – vėl prašneko Nasabas. – Naktimis mes retai darome išpuolius. Deja, esame labai silpni kovoti su galinga, dosnios rankos šelpiama armija.
Pagaliau vedlys vėl sustojo ir rankos mostu parodė prie pat tvoros kampo gerai akmenimis  užmaskuotą landą, kurią nepatyrusia akimi vargu ar galėjai pastebėti. Kažkaip tyliai, tiesiog nepastebimai ir be jokio triukšmo, akimirksniu visi akmenys nuo landos buvo nuvalyti. Po vieną, net be jokio šnaresio, jie prasibrovė pro atsivėrusią tvoros apačioje angą ir atsidūrė „neįveikiamos, akylai saugomos“ tvirtovės teritorijoje. Dabar priešas buvo visai arti ir tiesiog alsavo į veidą, nors ypatingos įtampos kol kas nesijautė.
– Tau baisu? – stengdamasis reikiamu momentu padėti ar bent nuraminti, Astas pakuždom paklausė Ingos.
– Kol kas nežinau. – Nežymiai trūktelėjo pečiais mergina. – Turbūt...
– Nebijok. – Nebaigęs išklausyti ir negavęs nei teigiamo, nei neigiamo atsakymo, Astas spūstelėjo jai ranką, kuri tvirtai spaudė automato buožę. – Aš su tavimi. Mes laimėsim...
Susilieję su tamsa ir virtę jos dalelyte, juodi žmonių siluetai aukšta žole sėlino link didelio, pilko pastato, kuris, vos įžiūrimas, skendėjo tamsoje. Būtent šitam pastate, stovinčiam šiek tiek atokiau nuo kitų pastatų, to paties patyrusio, visažinio vedlio duomenimis, buvo įsikūręs štabas, o jo rūsyje – kalėjimas.
Teko ilgokai palaukti, kol grįžo du vietiniai partizanai, sėkmingai užminavę sargybos bokštelius ir šaudmenų sandėlius. Tai neįėjo į Asto ir Ingos užduotį, tačiau juos atlydėjusiems žmonėms ši scenarijaus dalis, berods, buvo nepaprastai svarbi, net svarbesnė už belaisvių išlaisvinimą, tuo labiau, kad toks veiksmų pokrypis turėjo didelę strateginę reikšmę atsitraukimo atveju, nes kilus sumaiščiai, į orą lekiant vienam po kito ginklų sandėliui, bus kur kas mažiau dėmesio skiriama belaisviams ir jų gelbėtojams.
Dabar jau jautėsi didėjanti įtampa, kuri skelbė apie kažką lemiamą. Laikas visiškai sustojo. Nakties tylą drumstė tik laukinių paukščių trelės, kažkur toli sustaugė vilkas, į jo kauksmą atsakė šunų kiauksėjimas. Nenujausdama pavojaus, priešų stovykla pamažu migo – nutilo svetimi balsai, tolimam pastate užgeso paskutinės švieselės. Pagaliau paruošiamieji darbai baigėsi. Pagal komandą į orą turėjo išlėkti kone pusė priešų tvirtovės ir, tai žadėjo širdį saldinančią sėkmę. Artėjo laikas aktyviems veiksmams, tikram mūšiui. Greitai turėjo švilpti tikrut tikrutėlės kulkos, o išalkusi mirtis laukė nesulaukė sočios vakarienės.
Lydimas dviejų partizanų, Astas prisėlino prie pat štabo durų, prie kurių stovėjo juodas kaip naktis, automatu ginkluotas sargybinis. Atsirėmęs nugara į mūrinę sieną, jis rūkė. Asto rankose sužvilgo didelis kovinis peilis. Sutelkęs visas, apmokymų metu įgytas praktiškas žinias, jis tyliai, kaip grobuonis žvėris, prisėlino prie sargybinio. Blankioje lempos šviesoje blykstelėjo aštrūs peilio ašmenys ir sargybinio kūnas, iš kurio gerklės pulsuojančiai pliūptelėjo kraujas, prilaikomas tvirtų Asto rankų, lėtai nusileido ant žemės. Jis paskubom apnaršė aukos kišenes ir neradęs nieko vertingesnio, o tik kažkokį daikčiuką panašų į piniginę, įsikišo jį į kišenę. Pastvėręs nuo žemės trofėjinį automatą, apsidairęs, bet nepastebėjęs jokio pavojaus, rankos mostu naujiesiems draugams Astas įsakė sekti paskui, ir vienas po kito, jie šmurkštelėjo pro praviras duris į štabo pastatą.
Panašu, kad savo tvirtovėje šie žmonės išties jautėsi saugiai ir jokiu būdu nesitikėjo sulaukti nekviestų svečių, nes daugiau sargybinių nesimatė. Tik ilgo koridoriaus gale, už vienų iš daugybės durų, degė vos pastebima švieselė. Įsibrovėliai slinko tyliai, nesukeldami jokio triukšmo, kol pagaliau pasiekė praviras duris, už kurių, nežinia kokia kalba, kalbėjosi mažiausiai trys žmonės.
– Panašu, jog tai štabo apsauginiai, – tiesiog Astui į ausį sušnabždėjo vienas iš jo palydovų ir taip pat tyliai pridūrė: – Tai paprasti kariai. Jie aptarinėja kažkokius karininkus, kurie vakar atvyko į šią bazę.
Reikėjo nedelsiant veikti. Astas stipriai paspyrė duris. Šios su trenksmu atsilapojo ir užpuolikai suvirto į nediduką kambarėlį, kurio viduryje, už medinio stalo, ant tokių pat medinių, netašytų lentų suolų, sėdėjo trys uniformuoti juodaodžiai vyrai. Ant stalo gulėjo karabinai, tačiau stvertis jų juodaodžiai tvarkos sergėtojai nebesiryžo, nes Asto komanda, net ištarta nesuprantama kalba, jiems pasirodė labai aiški. Iškėlę į viršų rankas, negrai lėtai atsistojo. Iš netikėtumo išsprogę jų akys, pasimetę klaidžiojo aplinkui ir bylojo apie didžiulį siaubą, kuris staiga sukaustė šiuos juoduosius kovotojus.
– Prakeikti nigeriai, – vienas iš partizanų iškošė pro dantis neapykantos pilnus žodžius. – Kaip aš jų nekenčiu... Alacho vardan...
Astas nesuspėjo net išsižioti, nors vargu ar kokie žodžiai begalėjo nuslopinti jo draugų neapykantą. Susirėmimas trūko vos akimirką. Sužvėrėję nežinia kokios laisvės trokštą partizanai puolė prie negrų ir po trumpo susistumdymo, nespėjus šiems net tinkamai pasipriešinti, perskrodė jiems gerkles. Į visas puses pasipylę kraujo purslai aptaškė pilkas, niūrias sienas, stalą, ant jo gulinčius ginklus...
„Keista, – netikėtai pagalvojo Astas, kurio šiuo momentu visiškai nenustebino ir nesukrėtė kraupios skerdynės, – jie juodi, o kraujas vis vien raudonas. Nesąmonė... Kokio velnio, tuomet, jie juodi?..“
Po stalu gulėjo trys, dar šilti lavonai. Purvinomis, medinėmis grindimis liejosi trys tamsūs, lipnūs karšto kraujo upeliai. Jie jungėsi į vieną, didelę kraujo upę, kol pagaliau, radę plyšį, dingo po grindimis. Priešais Astą stovėjo tikri, bebaimiai, truputėlį sulaukėję, negailestingi vietinės armijos kariai. Ką tik prie durų šaltakraujiškai nugalabinęs sargybinį, šiuo momentu jis įsitikino turįs puikius pagalbininkus, kurie nežmoniškai nekentė negrų ir kovojo už savo interesus, į kuriuos kažkas kėsinosi, ir kurie šiuo metu sutapo su Asto interesais.
– Puiku, vyručiai, puikus darbas. – Astas neatsilaikė pagundai pagirti savo bendrus. Pasilenkęs, jis vėl apieškojo negyvėlius ir pasiėmė visa, ką jų kišenėse rado vertingesnio, tame tarpe ir ginklus bei šaudmenis, kurie greitu laiku galėjo labai praversti.
Akimirksniu šis skurdus kambarėlis tapo kraupiu košmaru. Dar sykį nužvelgęs kraujo klanuose gulinčius lavonus apšviestus blankios elektros lemputės, Astas vėl pagalvojo:
„Kas tai, po velnių, karas, ar paprasčiausios skerdynės? Kas? Už ką jie kovoja ir kurie iš jų teisūs?.. Nors... Argi karas skiriasi nuo skerdynių? Pagaliau, koks mano reikalas – tegul pjauna vieni kitus. Šitų nigerių kišenėse aš jau radau nemažiau štukos žalių. Tad ar man ne vis vien kodėl jie padvėsė? Po velnių, taip neblogai galima užsikalti babkių.“
Ir išties, tai buvo visiškai nesvarbu. Kažkas kovojo, o jis tik vykdė pavojingą užduotį.
Jie buvo beišeiną, tačiau lyg perspėjimas, sudrebinęs šią baisią patalpą, juos sustabdė šaižus didelio, metalinio telefono skambutis. Jis perplėšė tylą ir nederamai sudrumstęs mirusiųjų ramybę, įstrigo gyvųjų ausyse.
– Velnias, – vėl nusikeikė Astas. – Dabar kažkas sunerims, kad niekas neatsako ir ateis patikrinti. Prakeikimas...
– Niekis, mes pasitiksim juos, – mostelėjęs automato vamzdžiu, nusišypsojęs, nuramino vienas partizanas. Alachas mums padės!
Norint iš čia ištrūkti gyviems, vėl reikėjo skubėti – ir ne juokais. Jie be vargo rado į rūsį vedančius laiptus. Laiptai pasirodė besą ilgi, slidūs ir leidosi į tikrą požemį, o gal net į patį pragarą, jei, aišku, šis tikrai randasi po žeme. Deja, apačioje kelią pastojo didžiulės, patikimai užrakintos, rūdimis aptrauktos metalinės durys, veikiau panašios į rojaus vartus, prie kurių turėtų budėti šventasis Petras, nei iš vėlių besityčiojantis Liuciferis. Dvejonėms laiko neliko. Atgal kelio nesimatė, pirmyn – jis irgi buvo užtvertas. Pritvirtinę prie durų sprogmenį, jie šoktelėjo atgal. Pasigirdo kurtinantis trenksmas ir pakrypę ant vyrių, durys atsivėrė. Truputėlį prasisklaidžius sprogimo sukeltoms dulkėms ir aitriems parako dūmams, būrelis kovotojų puolė į požemį, tačiau ši metalinė užtvara pasirodė besanti nevienintelė. Pasitikę įsibrovėlius automatų šūviai ir zvimbiančios kulkos tapo kur kas sudėtingesne kliūtimi. Keletą minučių tęsėsi aršus susišaudymas, kol saugoję požemį du sargybiniai krito negyvi. Deja, kulka kliudė ir vieną partizaną. Jis gulėjo tarpdury dar gyvas, tačiau iš jo pilvo ir krūtinės liejosi kraujas, o gerklę gniaužė sunkus gargaliavimas.
– Nepalikit manęs... – pro skausmo kaustomus dantis švokštė, maldavo sužeistasis. – Nepalikit, prašau...
Astas net nesudvejojo. Su sužeistaisiais iš čia nebuvo tikimybės pasprukti, o reikėjo – būtinai; to reikalavo užduotis.
– Nepaliksim, nebijok... – ištarė Astas. Jis ryžtingai žengė prie sužeistojo kovos draugo ir ištiesęs pistoletą, nevirptelėjusia ranka iššovė jam į galvą, nutraukdamas žmogiškąsias kančias šitam pasauly. Vieno piršto spūstelėjimu Astas išgelbėjo šį žmogų nuo visų žemiškųjų vargų ir šiuo momentu, garbingą savo karį, rojuje, jau glėbesčiavo Alachas, kuris troško dosniai atsilyginti už narsą kovoje su kitatikiais, gelbstint savo brolių garbę ir tikrąjį tikėjimą. Tarytum išgirdęs šventą dangaus balsą, Astas sušnabždėjo: – Ten tau bus geriau. Tavasis Alachas pasirūpins tavąja dūšia... O mes dar pagyvensim... Dar...