Graži ir užsispyrusi (21)
Netikėta liga ir jos padariniai
Sekmadienis. Guliu lovoje ir bukai žiūriu į lubas. Atsimenu vakarykštę dieną. Išėjusi iš mokyklos, autobusu nuvažiavau iki sveikatingumo centro, kur turėjau susitikti su Ugne. Iki susitikimo buvo likę dvidešimt minučių, tad nusprendžiau prieš jogos ir sveiko maisto gaminimo pamoką pasikrauti energijos „McDonald‘s“ užkandinėje. Paradoksas, kad mano mieste šalia sveikuolių klubo vos už kokių trisdešimt metrų įsikūręs garsiausias mėsainių restoranėlis, kuriame prikimšau savo skrandį kaloringu maistu ir vos nepavėlavau į jogos pamoką. Ugnė nerimąstingai manęs laukė, buvo jau apsirengusi savo super aptemptas sportines kelnias, kurios išryškino jos ištreniruotas kojas.
- O kur tavo sportinė apranga? – paklausė ji.
- Kas? Nežinojau, kad joga – sportas, bet bus gerai ir su džinsais. Dar nesu tikra, ar norėsiu toliau lankyti šias pamokas, juk tai - man pirma pamoka.
- Saule, tu prižadėjai, kad lankysi bent pusę metų, kol aš apsiprasiu čia ir susirasiu naujų draugų sveikuolių.
Nepamenu, kad būčiau Ugnei prižadėjusi, jog lankysiu jogą kartu su ja netgi pusę metų. Taigi, prasidėjo pamoka. O aš dar turėjau papasakoti Ugnei, kad turėsiu dalyvauti „Gražiausio balso rinkimuose“. Draugė klausydama manęs (o gal ir ne) nežymiai linktelėdavo galva, jos juodi karčiai užkrisdavo ant akių ir ji negalėjo jų pasitaisyti. Aš viską papasakojau Ugnei, nors tai buvo gana sunku, kai atlikinėjome keistus pratimus, vienas iš jų: stovėti ant vienos kojos iškėlus rankas į viršų. Nemanau, kad tokius pratimus galima skirti pirmą kartą į jogos pamoką atėjusiai merginai! Tokia poza išstovėti turėjome apie minutę, tačiau aš nutuokiau, kad nesugebėsiu... Jaučiau kaip kraujas subėga man į kaktą, skruostus, galva pradėjo svaigti. „Man sunku“ – sušvokščiau vadovei. „Jeigu nesistengsite, jums niekada nepavyks pasiekti sielos ir kūno harmonijos...“ – kažką kalbėjo vadovė, pamokos pradžioj prisistačiusi Linos vardu. Ji nekreipė į mane menkiausio dėmesio. Taigi, dar kelios sekundės kančios ir aš pradėjau svirduliuoti ir... keberiokšt! Aš aukštielninka nukritau ant grindų, tuo pačiu pargriaudama už manęs stovėjusius žmones. O kadangi aš buvau pirmoje eilėje, o už manęs buvo dar bent penki žmonės, visi išvirtome kaip domino kaladėlės. Galbūt kam nors tai būtų pasirodę juokinga, bet tik ne jiems. Už manęs stovėjęs vaikinas garbanotais plaukais išrėžė, kad aš tikra nevėkšla ir man čia ne vieta. Sutinku su juo, todėl paklaususi vadovės patarimo nueiti pas gydytoją, išėjau iš pamokos. Tik žinoma aš pas jokį gydytoją nėjau, o tiesiu taikymu skuodžiau namo. Nors žodis „skuodžiau“ čia ne visai tinkamas, kadangi krisdama smarkiai susitrenkiau užpakalį, todėl ne tik skuosti, bet ir ramiai eiti turint tokią traumą buvo gana sudėtinga.
Dabar mane šaltas prakaitas išpila, atsiminus tą nutikimą ir apskritai, visą šeštadienį. O dar Ugnė paskambino paklausti, kaip sveikata ir priminti, kad kita treniruotė vyks trečiadienį. Nesakiau jai, kad net nesiruošiu daugiau lankyti šio užsiėmimo. Ačiū, bet ne! Štai tuo ir baigiasi mano jogos praktikantės patirtis.
O dabar, kaip jau minėjau, sekmadienis. Po vakaryščio griuvimo man su galva viskas tvarkoj, tačiau su sėdyne – nelabai. Niekam kitam nedrįsčiau to pasakyt, bet dienoraščiui juk galiu patikėti visas paslaptis, ar ne? Aš negaliu vaikščioti, sėdėti, gulėti (kitaip išskyrus ant šono), nes vos padarau staigesnį judesį, mano užpakalį užtvindo begalinio skausmo šiurpuliukai. Apie rytojaus ėjimą į mokyklą (matematikos kontrolinį taip pat) negali būti nė kalbos! O šitai jau rimtai susiję su šeimos nariu, kurį vadinu mama. Primygtinai prašiau, kad duotų man kokių nors vaistų, nes nuo beprotiško skausmo bangų galiu ir sąmonę prarasti. Manau, tai rimta, bet mama tik pasijuokė ir dar papasakojo apie mano ligą tėčiui.
☼ ☼ ☼
Pirmadienis, 09:55 - guliu ant šono ir žaidžiu su brolio tetriu, mirštu iš nuobodulio, bet vis tiek džiaugiuosi, kad nesu mokykloje. Dabar aštuntokams trečia pamoka, vyksta matematikos kontrolinis darbas.
11:45 – per šią savo traumą buvau visai pamiršusi apie kompaktinį diską, kurį užvakar davė Vaiva. Šiaip ne taip išsiritau iš lovos ir per muzikos grotuvą pasileidau kompaktą. Eee... Tai Džesikos Simpson daina „With You“. Keista, kad aš dalyvausiu respublikiniame konkurse su eiline popsine daina. Arba mano muzikos mokytoja truputį kvaištelėjo, arba padavė ne tą diską. Kaip bebūtų, aš neturėjau ką veikti, todėl išklausiau visas dainos versijas. Paskui gulėjau lovoje ir niūniavau.
12.30 – pasigirdo durų skambutis. Buvau besnaudžianti, tad nebuvau tikra, ar man nepasigirdo, tad toliau drybsojau. Bet žmogus, stovėjęs anapus durų paspaudė skambutį dar kartą. Tingiai nusvirduliavau iki prieškambario durų. Pro akutę pažiūrėjau, kas gi ten stovi. Tai buvo Deima. Prieš įleidžiant svečią žvilgterėjau į veidrodį. Vaizdas ne pats geriausias, bet turint galvoj, kad sergu – pakenčiamas.
Atidariau duris ir man mažų mažiausia atvipo žandikaulis. Šalia Deimos stovėjo Bernis!!! Turbūt kai aš žiūrėjau pro akutę, jis buvo nepastebimoje vietoje (galbūt netoli lifto), ir Deimą aš mačiau vieną.
- Labas! Atėjom aplankyt ligonės. Kaip tavo galva? – greitai išbėrė Deima, klausiamu žvilgsniu laukė, kol atsakysiu, ar bent pakviesiu vidun. – Ooo, nežinojau, kad tavo plaukai garbanojasi, tau tinka.
Taip, tiesa, šiandien neišsilyginau plaukų, todėl atrodžiau kraupiai. Tuo metu Bernis mane nužvelgė mane nuo galvos iki kojų. Juk vilkėjau tik raudoną flanelinį chalatą, nesiekiantį kelių, o po juo – „Hello Kitty“ naktinukus! Paskui susigėdo ir apsimetė, kad jo žvilgsnis čia visai netyčia užklydo. Pakviečiau svečius į virtuvę ir užkaičiau kavos.
- Saule, neatsakei, kaip tavo galva? Ugnė papasakojo apie nesėkmę jogos pamokoje… - čiauškėjo visa žinanti Deima, o Bernis įdėmiai apžiūrinėjo virtuvės sienas, nukabintas paveikslėliais, vaizduojančiais įvairius maisto produktus.
- Jau geriau, tik pakaušyje mažas guzas… - pamelavau, juk negalėjau sakyti apie tikrąją savo traumą.
Deima žūtbūt norėjo pačiupinėti mano tariamą guzą. Sutikau, nes žinojau, kad ji prašys tol, kol visvien pasieks savo. Toks jau ji žmogus, daugelis pasakytų: “Nori būti pasaulio bamba”. Kaip bebūtų, su Deima draugauti labai smagu ir net naudinga, vos panorėjęs gali gauti kvietimus į šauniausius vakarėlius ir konsultacijas stiliaus klausimais. Taigi, aš paėmiau draugės ranką ir uždėjau ant savo niekaip nepažeisto pakaušio.
- Ooo… Jaučiu mažą gumbelį, - tarė Deima.
Mintyse pradėjau garsiai kvatotis, o gal net šiek tiek suabejojau savo galvos sveikumu. Gurgšnojome kavą ir linksmai šnekučiavomės. Neištvėriau ir papasakojau jiems apie “Gražiausio balso” konkursą. Abu prisiekė, kad aš puikiai pasirodysiu. Ak, tie draugai, jie gali kalbėti tik tai, ką tu nori girdėti, pralenkiant visus logikos principus. Draugai… Jie sugeba kalbėti kvailystes, bet be jų gyvenimas visvien būtų tuščias.
Įsivaizduokite, Deima ir Bernis pabėgo iš dviejų paskutinių pamokų, kad aplankytų mane! (Gal jie tiesiog nenorėjo nuobodžiauti pamokoje?..) Štai jau valanda, kai sėdime mano virtuvėje ir geriame po trečią puodelį kavos. Santūriojo Bernio, koks jis buvo pradžioje, neliko nė trupinėlio. Štai ką tik jis pademonstravo, kaip moka įsiurbęs burna gurgšnį kavos, sugrąžinti jį į puodelį per nosį. Buvo taip juokinga, kad netyčia išsižiojau ir skystis, buvęs burnoj ėmė bėgti žemyn: per smakrą, aplenkdamas apgamą, prasprūdo po chalatu, per krūtinę, galiausiai sustojęs bamboje.
- Pavydžiu tam kavos lašeliui, - pasakė Bernis.
Sekundę susižvalgėm su Deima, o tada visi ėmėm sinchroniškai kvatotis.