Aš netgi nemąstau,
Ar daug tiesos
Kai išgirstu:
“Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave“
Žinau tikėjimus tavus -
Esą, po žemę vaikščios mano palikuonys,
Kažkas žiūrės ir pasakys:
Jeigu ne toks, kaip aš,
Tai bent truputį panašus.

O Viljamai, bendrapilieti mielas,
Praėjo šimtmečiai ilgi,
Bet jeigu kas ir sakęs -
Antai, jis į Šekspyrą panašus...
Tegu iškris iš mano rankų žvakė,
O ką kalbu,
Te negirdi dangus,
Bet tu tikėk:
Esi ir būsi
Su savo lūkesčiais, tiesa,
Pasaulį glebėsčiuojant širdimi.
Tai kam man tavo palikuonys,
Jeigu štai toks man ir po šimtmečių esi?

Tačiau išties
Daugsyk esu girdėjęs,
Ir kaip bebūtų miela ar graudu,
Tų žodžių neišpusto vėjai,
Vis priimu,
Vis prie širdies glaudžiu,
Nors vis giliau klimpstu į laiką,
Nors juos pakelt kaskart sunkiau.
Bet ir dabar,
Žodis į žodį vėl rašau:
Kai atsisveikinsi su jaunatve
Lai būna kam pažvelgti į tave“.

Net nežinau, kaip šitą frazę išmąstyti,
Su duona ją suvalgyti ar lašiniais -
Žili kaip amžiai akmenys suyra,
Nuklimpsta titnaginės po žeme,
Bet nuojautose
Supleveno ta viltis gera -
O gal bent savo ūsais,
Bent barzda esu Šekspyras
Ir, Dieve, duok, kad tai būtų tiesa.