Mylėk mane už mano pamišimą,
Už obuoliais sunokusį pavydą,
Už nerimą be išrišimo
Ir už žodžius, kur paukščiais skrido,
Ir leidosi ant tavo veido
Surinkti nerimo šešėlių.
Už tuos jausmus, kurie atvėrė
Duris, kurių atvert neleidai.

Mylėk mane, kaip mylima be duoklės,
Be išlygų – kaip myli saulė dangų,
Kai baltos debesų vėduoklės
Jos šilumą be rankų renka.
Mylėk mane per sapną juodą
Kada numiršta netgi mintys –
Kada nereikia tau dalintis
Su tuo, kas viską atiduoda.

Mylėk mane, kaip myli vanduo upę –
Sausrom, liūtim, bet tik į vieną pusę.
Net jei krante jos molis trupa –
Gaivias bangas tėkmėj pajusi.
Mylėk mane, todėl, kad myli –
Tiesiog žinai širdim ir kūnu.
Šnabždėk sugriaudėjus perkūnui,
O aš išgirsiu tai ir tyliai...