Bėk, vaike, bėk, kol vėjas neša dulkes į akis,
o vakarais linguoja klevas lygę,
bėk, vaike, atradęs seniai suvokiamas tiesas,
ties negyvom mukelėm atsiklaupdamas
ir nusilenkdamas atnašomis pražydusių minčių.
Bėk, nes laikas mažaraštis nesuras
net dylančio skatiko saujoj, net šluotražio,
užrėmusio galulaukių dienas.
Vis bėk, skubėdamas nuo laikmačio...

Kuomet buvai nublokštas atspindėti daubose vyzdžių,
o klumpėm įsispyręs darganoj
žodžius neištartus radai lizduos
belaukiančius gandrais, prakutęs, rytmečiais
paglostęs besirąžančias it blusomis aptekusias
akimirkas ramias, suvarei jas nelygu aveles į kluoną –
prisiminimais užrėmei duris.
Ištroškęs, nuoskaudom pragręžęs klevui šoną,
menkai lašėdamas [drumzlinimu] gaivumo laukei...