Dievas visuomet toli
Su Šekspyru - 22
Žinau -
Kartojamės ir lyroj,
Bet argi verta pykti?
Dėl to taip darom, kad gražu.
Atėjome į vakarą ir tylim
Žiūrėdami, kai saulė leidžias pamažu.
Tačiau ar būtum, Viljamai, Šekspyras,
Jeigu neatsilieptum sonetu?
“Visi, kur neseniai žavėjos ja,
Dabar į kitą pusę veidą suka“.
Bet ar – visi?
Aš nebijau paglostyt mintimis
Didingą žygį - saulės laidą.
Nors ir žinau – tikrai nenusileis,
Aukščiu virš jos jau atsimerkia žvaigždės
Ir siaubas ima
Kaip lig jų nežemiškai toli.
Beribėje erdvėj sukritę Dievo žodžiai,
Netgi ne gėda, jei nesąmones šneku –
Saulės laida va taip akims atrodo,
O protas stebisi –
Tikėkite manim,
Bet ne akim...
Iliuzijų peizažuose poetai net žvaigždes išrankios,
Tai argi nuostabu,
Jei Dievas visuomet toli.
Ir nesvarbu į kokią pusę veidą gręži -
Pasaulis nesikeis dėl to.