Tai mintys, surikiuotos strofose,
Aš pirmąkart Tau jas rašau.
Dabar širdis rašyt man mokosi,
Tad netaisyk klaidų, prašau.

Aš ištirpau kaip šaltas ledas,
Lytėtas rankos geismų nakty,
Jau nieko vertas mano pradas,
Kai aš įkalinta Tavy

Tiek galios turi šitas jausmas,
Atrodo, akmenis praskelčiau, -
Toks pats stiprus ir būtų skausmas,
Kurį vargu ar aš pakelčiau.

Tad neišleisk manęs iš geto,
Geriau žudyk savy nei čia.
Aš kūno nebijau skylėto, -
Bijau netekt tavęs nakčia...