tik per atstumą aš pažįstu laiką
suderinu ir sukerpu mintis
į valandas ir į metus kai reika
išskaidydama laukiančias akis
tik per tave galiu atrasti kitą
žinojimą jog vis dar gyvenu
vėsi ranka nuvainikuoja piktą
tikėjimą antgamtišku blogiu
aš sniego siautuly išsikeroju
drauge su vėju kalenu dantim
tik per atstumą pajuntu tikrovę
sukarpius ją it žirklėm netektim
pasidalink manim kasdiene duona
su delnu priešo alkanu labai
sudegink atmintį kuri vaikus pakorė
išlaisvink šaltį tūnantį širdy
esu malda kurios nepaaukoji
nors žiojiesi prabilti negali
tik per save pasaulį išmatuoji
ir visą dangų paslepi širdy