Kai saulė leidžiasi raudona
viršum nustebusių aguonų
atsigula šešėlis plonas
nuo miško augančios pušies

gegutė laidoja už upės
ant kreivo gluosnio atsitūpus
galbūt todėl ir tu priklupus
dienos sunkias mintis nešies

sutalpini į vieną raukšlę
į paskutinį duonos kriaukšlį
į mažą upės žuvį aukšlę
savo džiaugsmingas minutes

kurių tau taip be galo stinga
bet visa kas yra aplinkui
atrodo taip nereikalinga
kadangi amžiais nesitęs.