Ji sėdėjo sukryžiavusi kojas, užmerkusi akis, rankas pasidėjusi ant kelių ir, rodės, nieko aplink negirdėjo. „Lyg kokioj spa reklamoj“, - burbtelėjau mintyse, tačiau visvien neiškenčiau nežvilgtelėjęs darkart. Ji buvo graži.
Violetinė nuslinko žemyn ir susirangė ant krūtinės. Žaliosios suspindo smaragdu, suvilnijo, ėmė prašytis į laisvę. Mane užliejo šiluma.
Aš pritūpiau ant paplūdimio smėlio, nes nebegalėjau atitraukti akių. Buvau pakankamai toli, kad netrukdyčiau, todėl praėjo geras pusvalandis, kol mergina atsimerkė, pasirąžė ir atsargiai ištiesė kojas. Pastebėjusi mane, pasijuto kiek nejaukiai ir šyptelėjo.
- Jūs kantri. Kaip galite taip ilgai išsėdėti nė nesukrutėjusi?- įsidrąsinau.
- Na, iš tiesų tai nereikalauja ypatingų pastangų. Tik ne po kelerių metų praktikos,- ji nusišypsojo.
- Ir kam visa tai? – man tikrai buvo smalsu, kas gi traukė tokią klasikinę manekenę į atsiskyrėlių valdas.
- Kad ir tam, jog violetinės nenaudėlės nesuktų man galvos, - išgirdau ir net loštelėjau iš nuostabos. Violetinė, tiesą sakant, tuo metu suko ratus apie mano galvą, tačiau ne tai buvo svarbiausia. Aš dar nebuvau sutikęs žmogaus, kuris būtų jas matęs.
Norėjau kažką atsakyti, bet tik sužiopčiojau lyg karpis ant prekystalio. Ranka pati pasiekė violetinę ir apsivyniojo ją aplink riešą.
- Aš jas pinu,- galų gale išspaudžiau.
- Matau,- atsakė mergina. – Graži kasa. Aš tokią irgi turėjau.
- O kur gi ji dabar?
Mergina apsisuko ir, pažvelgusi sau per petį man į akis, tarstelėjo:
- Tu nematai.
Ir išnyko.

***

Vėl spoksojau į dangumi šuoliuojančius baltus avinėlius. Prie ausies kažkas įkyriai dūzgė. Nukreipiau akis dešinėn. Smėlyje išsitempusi violetinė virpėjo lyg užgauta styga.
Matyt, buvau atsijungęs. Šiaip taip apsiverčiau ant pilvo ir susiėmiau galvą. Pamažu dūzgimas liovėsi. Visai nebuvau tikras, ar tas nuostabus, vėjyje lyg dūmas išsisklaidęs paveikslas buvo realus. Tačiau aš puikiai prisiminiau mūsų pokalbį. Vadinasi, kažko aš nematau. Ir tai labai svarbu.

***

Vos vilkau kojas nuo karščio garuojančiu senamiesčio grindiniu. Tingiai nukarusi violetinė žingsnių ritmu plakėsi man į nugarą. Galiausiai pasiekiau reikalingą „bromą“ ir surinkau buto numerį. Mama buvo namie.
- Šaltibarščių nori? – aš atsisėdau už stalo ir nusitvėriau šaukštą. Violetinė visu ilgiu pliumptelėjo į dubenį. Garbės žodis, išsigandau, kad aptaškys mamos nėriniuotąją staltiesę. Tačiau anoji pasinėrė be matomų pasekmių ir ėmė garsiai siurbti. Visa laimė kad girdėjau tik aš. Nors urgztelėjus Tobiui nebebuvau tuo toks tikras.
- Kaip mokslai? – pasidomėjo mama.
- Atostogauju, - burbtelėjau pilna burna.
- Mudu su tėčiu dėl tavęs nerimaujame. Ilgai nesirodei. Kaimynas matė tave gatvėje. Sakė, su tavim sveikinosi, bet tu jo nepastebėjai, nes kalbėjaisi su savimi. Ar gerai jautiesi?
Violetinė droviai pasislėpė man už nugaros ir ėmė virpėti.
- Mhm, - vis dar maumojau burokėlius. – Mes su grupiokais spektaklį rengiame. Vis tekstą kartojuosi... – sumelavau.
Mama atsikvėpė.
- Taigi... Galėtum dažniau užbėgti. Benas neskambino?

***

Bono drobėje teptuku vedė vieną liniją po kitos. Jos pynėsi tarpusavyje, palengva megzdamos sunkiai suvokiamus raštus. Studijoje sėdėjau jau antra valanda, iš didelio puodelio tingiai siurbčiodamas atšalusią kavą.
- Čia kas bus? – galų gale išspaudžiau.
- Bandau išgauti iliuzinį 3D vaizdą, – Bono susikaupęs tolygiai dėliojo raudonus taškus.
- Kaip tai?
Pasirausęs knygų lentynoje, brolis padavė man storą albumą.
- Reikia žiūrėti ypatingu būdu. Stenkis nefokusuoti žvilgsnio, lyg žiūrėtum kiaurai.
Prieš mane  vienas po kito vėrėsi gilūs pasauliai. Lyg transe negalėjau atitraukti akių, širdyje kažkodėl netilpo džiaugsmas. Ir tada galvoje vėl suskambo: „Tu nematai... Tu nematai... Tu nematai...“