Atgailai

Pilkos tolumos tyloj suklupę.
Iš debesų grūsties išblukus.
Stabmeldys vėjokšnis įsidūkęs
Ridena šviesulį tolyn už vingio upės.

Neperšėja akių, lai šviesa liejas.
Švelni ji, tad liūdesys skaidrus.
Geltonai baltas pažadas aitrus:
Auka savim – o ko kitaip tikėjais?

Užtat ir švyti blankiai ir be geismo -
Toks lyg neišsipildymo matmuo,
Toks geliantis giliai skiemuo ruduo,
O, rodos, išsipildęs ir be teismo.

Tad taurę pilną graudulio išlenksiu -
Kas jau praėjo - nebegrįžta,
Lyg ižas prisiminimai tyžta -
Šviesos kiek išgaliu pasemsiu

Tų liūdnų akių ir dvelksmą lūpų.
Beviltiškas atodūsis tyloj užanka:
Jei vestų kas, ištiesčiau ranką,
O čia lyg toliai maldoje suklupęs.

Tikrų tikriausia, jog ji purpurinė:
Taip gelia šarmotas speigo rytas -
Žybsi ledo gėlės išpaišytos -
Kryželis kyšo virš tylaus pusnyno.
Ražas