Vėlus vakaras, miškas, lėtai slenka naktis,
Jaunuolynas eglaičių prie tako,
Nuo snieguotų viršūnių nusileis paslaptis,
Ją priglaus susipynusios šakos.

Taip sustotum, tylėtum ir lauktum, kol ji
Mėnesienoj pati atsivertų,
Ir nors būtų šalta, bet tikriausiai graži,
Baltom rankom sidabrą pabertų.

Rodos, taip neseniai čia paparčiai žali
Savo žiedą per Jonines slėpė,
Nesuspėjau surasti trumpiausioj nakty,
Per anksti rasos saulę prikėlė.

Neįmint paslapties, ko lietuvio širdis
Tarp paparčių, eglynuose ieško,
Jau tokia jo, matyt, amžina prigimtis
Lyg namų žalio miško ilgėtis.