Buvo vėlyvas paskutinių vasaros dienų vakaras.Naktis jau slinko pažeme lyg tykantis žvėris,žvelgdama į mane savo sidabrinėmis žvaigždžių akimis.Aplink buvo tylu,tik žiogai griežė savo mažais žaliais smuikeliais, ir jūra šnabždėjo meilės žodžius pakrantės smėliui,glostydama jį bangų rankomis.Aš nulipau smėlėtais laipteliais žemyn,kur dužo ir putojo atsiritusios bangos.Nesuvaldomai traukė ten,kur žalio vandens ruoželis liejosi su tamsiu dangaus mėliu.Saulės kraštelis dar degė raudona liepsna virš tolimo horizonto,nuauksindamas jūrą,prasiskverbdamas savo švytėjimu į gilias vandens gelmes.Sėdėjau ant drėgno smėlio,apimta melancholiško liūdesio.Draugiška jūra skalavo mano kojas putų vėriniais.Gal ji norėjo man papasakoti kokią seną istoriją?
    Tai buvo labai seniai…
  Gyveno Baltijos pajūryje jaunas žvejys,vardu Gintaras.Jo pirkelė gyne jį nuo žvarbaus lietaus rudenį ir nuo šalto vėjo žiemą,o daugiau jam nieko ir nereikėjo.Turejo Gintaras tvirtas rankas,netinginiavo,traukdamas tinklus ir gausus visuomet buvo jo laimikis.Nebijojo žvejys piktų audrų ir aršaus vėjo,mylejo jūrą lyg tikrą motiną ir jura jį mylėjo lyg sūnų,gal todėl jo tinklai buvo visad pilni žuvų.
  Atėjo į jūros pakrantę žalias pavasaris,atsinešdamas pirmuosius lapus ir švelnius gėlių žiedus,skambų paukščių čiulbesį ir žmonių meilę.Pamilo ir Gintaras… Pamilo jis Jomantę,Perkūno vaidilutę,gražią lyg deivė.Verkė Jomantė,sielvartavo ir Gintaras,nes žinojo abu,kad vaidilutės - Perkūno žmonos.Ir susitarė jie bėgti is gimtojo kaimo - ar maža Baltijos pakrantėje kaimų - apsigyvens kitur,kur jų niekas nepažįsta.
  Naktį sėdo Jomantė ir Gintaras į valtį ir išplaukė į  jūrą,bet nebuvo jiems palankus Perkūnas : užsirūstinęs dėl savo vaidilutės pabėgimo,sukėlė didelę audrą.Trankė ir daužė bangos valtį ir neatlaikė senos lentos - sudužo valtis.O Perkūnas iniršęs pasiuntė žaibų strėles į Gintarą.Subangavo,suputojo jūra, ir nusinešė jaunajį žvejį,savo mylimą sūnų amžiams į savo paslaptingas gelmes…
  Rytą išplovė bangos Jomantę vos gyvą į krantą.Sudužus valčiai,Jomantė įsikibo į lentgalį,kuris ją ir išgelbėjo.Kai mergina atsipeikėjo,pasijuto gulinti ant lovos.Atsimerkusi pamatė moterį,triūsiančią prie ugnies.Tik išgirdusi svetimą kalbą, suprato patekusi prūsų žemėn.Sutvirtėjusi ėmėsi darbo: padėjo savo išgelbėtojai namuose ir sodyboje,bet čia jai nebuvo lemta gyventi, gedint savo žuvusiojo mylimojo.Patiko Jomantė vienam kryžiuočių maršalui.Jis siuntė jai brangias dovanas,siūlydamas tapti jo meiluže,bet Jomantė priešinosi ir grąžindavo visus Henriko pasiuntinius atgal.Tai matydamas,nusprendė Henrikas smurtu laimėti merginą.
  Tą rytą Jomantė vaikščiojo pajūryje.Čia ją sudomino gelsvi permatomi akmenėliai,po keletą gulintys ant šlapio smėlio.Suspaudusi saujoje vieną iš jų,Jomantė vėl ėmė verkti,prisiminusi Gintarą.Mintyse ji ėmė vadinti ta akmenėlį Gintaru,gal todėl,kad ir Gintaras buvo tokios tyros sielos lyg tas akmenėlis.Neišlaikė Jomantės širdis,plyšo iš skausmo.Prie jūros atskubėjęs Henrikas rado tik atšalusį kūną...
  Niekas neatmena šios sakmės,bet ir šiandien žmonės tuos skaidrius akmenėlius vadina Jomantės mylimojo Gintaro vardu...
    Apsidairau aplink : tamsu…tik jūra ošia savo nepabaigiamas sakmes apie senovę,meilę ir žmonių likimus…