O Rojaus soduos žydi gėlės... (83)
Kad galėtum išeiti pro tas nelemtas duris už kurių ką tik dingo Oksana, privalėjai eiti paskui vieną iš žaviųjų naktinių peteliškių ir galėjai neabejoti, jog paskui seks apsauginis. Astas atsistojo ir ramiai, neskubėdamas, priėjo prie baro, kur sėdėjo keletas merginų. Be jokių ceremonijų jis apglėbė karštą rudaplaukės gražuolės liemenį, kurį dengė tik plonytė, beveik permatoma suknelė, neslepianti nepriekaištingų kūno formų ir sukuždėjo jai į ausį:
– Labas, katyte. Jaučiu, kad po savo skudurėliais, išskyrus žavų kūną, neturi nieko. Gal galiu tuo įsitikinti? Eime. Tu labai faina, man patikai. – Astas saldžiai šypsojosi tikra Donžuano šypsenėle, apsimetė esąs gerokai išgėręs ir neleido suabejoti, jog šiuo momentu geidžia vien audringo sekso.
– Žinai kainas? – Mergina irgi žavingai, profesionaliai šypsojosi, tačiau tai, be abejo, buvo pirmas ir privalomas klausimas, nes jai reikėjo neatsiduoti, o parsiduoti.
Asto nosį pasiekė aštrus, svaiginantis brangių kvepalų aromatas susimaišęs su merginos kūno kvapu ir jis vėl netikėtai prisiminė Ingridą.
„Ne, ne, ne, Ingri, tu kvepėjai ne taip... Tu kvepėjai daug maloniau... – tarytum susigėdęs, Astas teisinosi prieš save, prieš Ingridą, prieš jos dvasią, o jo ranka, tiesiog prieš jo paties valią, slinko įsitempusiu merginos užpakaliu ir įtikinėjo, kad po plonyte suknele ji visiškai nuoga. – Po velnių, aš ką, iš proto kraustausi? – Atsitokėjus, staiga Asto galvoj praskriejo prieštaringos mintys. – Kokia Ingri? Oksaną reikia gelbėti... Velnias...“
– Aš panašus į elgetą? – su nedingstančia šypsenėle, lakoniškai paklausė jis.
– Ne, ką tu, – tarytum susizgribusi jog uždavė netinkamą klausimą, mergina suskubo paneigti kliento žodžius. – Tu nuostabiai atrodai ir aš jau noriu tave pajusti savyje. Eime. – Ji atsistojo ir paėmusi Astą už rankos, timptelėjo paskui save.
Asto neliko nepastebėtas Vaido žvilgsnis, kuriuo jis palydėjo dar vieną išeinančią porelę. Tai jam nesukėlė nerimo, nes jis žinojo, jog šis žmogus privalo sekti kiekvieną žingsnį žengiamą šiuose nuodėmių namuose, nors, be abejo, tris vakarus iš eilės restorane praleidusius žmones, šis akylas angelas-sargas turėjo gerai įsiminti. O įtarti? Gyvenimo išmokytas niekuo nepasitikėti, o aplinkui matyti tiktai priešus, jau išeidamas, Astas pasistengė žvilgsniu pasekti Vaido veiksmus, tačiau neišvydo nieko ypatingo, o tik įprastą galvos mostelėjimą, kuris paskui juos pasiuntė apsauginį, lygiai taip pat, kaip tai buvo daroma kiekvieną kartą kuriai nors prostitutei išeinant su klientu.
Tuščias, gan ilgas koridorius su daugybe medžio inkrustacijomis papuoštų durų. Sienas dabino daugybė didesnių bei mažesnių, įvairiausios tematikos paveikslų. Net žingsnių nesigirdėjo; jie skendo minkštų kilimų patale. Visur tvyrojo tyla, ramybė. Aplinka niekuo nesiskyrė nuo kelissyk čia pabuvojusio Voldemaro detalių pasakojimų.
Staiga priekyje ėjusi mergina stabtelėjo ir pastūmė vienas iš tų gražių durų. Šviesa kambaryje įsijungė pati. Durys vos girdimai trinktelėjo ir numeryje jie liko dviese.
Kambariui, kaip ir prostitutei, negalėjai rasti nė menkiausio priekaišto. Plati lova užtiesta rausvu, gėlėmis išsiuvinėtu užklotu, kuris kvietė, viliojo greičiau atsigulti ir nebeatsižvelgiant į kainą, atsiduoti pusnuogės gražuolės valiai. Šalia lovos, ant neaukštos spintelės, didžiulėje vazoje su romėniškomis statulėlėmis, puikavosi didžiulė raudonų rožių puokštė. Šalia vazos stovėjo lėkštutė, kurioje gulėjo krūvelė įvairių prezervatyvų. Mergina priėjo prie kampe stovinčio didžiulio namų kino teatro ir spragtelėjo įjungimo mygtuką. Kambarį užliejo švelnūs, sąmonę migdantys jaudinančios muzikos garsai. Prostitutė atsigręžė ir be paliovos žavingai šypsodamasi, dainingu, plonyčiu balseliu paklausė:
– Kokią muziką mėgsti? O gal tau patinka tyla?..
Mergina buvo nuostabi, ir visa aplinka, – ji irgi kvietė, vertė, prašė ne vien dulkintis, bet ir jausmingai mylėtis. Deja, dabar Astas tam laiko neturėjo, o visi sekso kerai nesugebėjo paveikti jo surambėjusios širdies.
Nesulaukusi jokio atsakymo, mergina žengė prie kliento, kuris nuo šiol tapo jos šeimininku, jos valdovu, ir vėl paklausė:
– Kaip mėgsti mylėtis? Klasika, ar kas ypatingo?.. – Suskambo saldus, truputėlį vaikiško balselio čiulbesys. Šį klausimą ji užduodavo kasdien, net kelissyk – kuo dažniau, tuo geriau – tuo didesnis uždarbis. – O gal pirma išsimaudysi duše? – pridūrė mergina.
– Ne. – Grubus atsakas į čiulbesį privertė prostitutę paslėpti dirbtiną, bet labai malonią šypsenėlę. Astas stumtelėjo merginą atatupsta ir ji, prilaikoma tvirtų rankų, išsitiesė ant minkštos lovos. – Aš visai neturiu laiko...
Mergina neiškart suvokė kas darosi. Ji pamanė, kad klientas nekantrauja, skuba, o gal mėgsta grubų seksą. Nedelsdamas, apribodamas visus jos judesius, Astas užsirangė merginai ant kojų. Tuo pat akimirksniu išsitraukęs pistoletą, jis įrėmė vargšei aukai vamzdį į smilkinį, o laisvąja ranka tvirtai užspaudė jos burną.
– Ša, kale, tylėk, – įsakmiai sušvokštė Astas. – Būsi caca – gyvensi, ne – už savo griekus nebepasimelsi. Atleisk, bet dulkinsimės kitąsyk. O dabar klok ir nesilaužyk. Matei merginą, kuri išėjo su tavo bosu? Kur jis dabar gali būti?
Mergina gulėjo ramiai, paklusniai ir net nemanė priešintis, nors, prispausta užpuoliko ir su įremtu į smilkinį pistoletu, ji vargu ar galėjo tai daryti.
– Nagi?! – Įsakmus balsas nejuokais ragino ir vertė atsakyti nedelsiant. – Drąsiau!
Trumpam Astas patraukė ranką nuo merginos burnos, bet dar stipriau ir skaudžiau įrėmė pistoleto vamzdį į kaktą. Jis pajuto kaip po juo, tarytum krečiamas orgazmo, suvirpėjo gležnas moteriškas kūnas. Gyvybė kabojo ant plonyčio plaukelio, todėl skausmas, neviltis ir bejėgiškumas vertė daryti skubias išvadas.
– T-t-taip, m-m-mačiau, – pagaliau užsikirsdama pralemeno prostitutė, – bet kur ją nusivedė, n-nežinau.
– Kur man rasti Renatą. Kur jo kontora? Kur, paprastai, jis dulkinasi? – Astas niršo ir net pats nejusdamas, vis tvirčiau ir tvirčiau spaudė plonytį, švelnų merginos kaklą tol, kol netekusi oro, ši pradėjo žiaukčioti ir dusti.
Įsitikinusi, kad šis vyrukas tikrai nejuokauja, nežaidžia ir nesirengia su ja mylėtis, suvokusi, jog pateko į netikėtus, nenumatytus, nemalonius spąstus iš kurių nežinia ar bebuvo lemta išsipainioti, gaudydama orą pravira, lyg bučiniui praverta burna, vos galėdama ištarti žodžius, prostitutė sušvokštė:
– Š-š-šeimininko ofisas ap-p-pačioj, pusrūsy. – Kalbėti šiuo metu buvo teisingiausias sprendimas. Mirtis galėjo ateiti dabar, tuoj pat, nuo nepažystamojo rankų, o ne rytoj, kada apie viską sužinos bosas. Šiuo metu, gyvenimas iki rytdienos tapo alternatyva, kuri vertė pasakyti tai ko klausiama. – Jis turėtų būti tenai... – truputėlį drąsiau tęsė mergina. – Tačiau durys užrakintos, o kodą žino tik jo apsauginiai...
Situacija darėsi abipusiai sudėtinga. Aukos buvo dvi: viena čia, o kita kažkur – savo naivumo dėka irgi tapusi kažkieno įkaite. Astas išsitraukė iš kišenės telefoną ir surinko Oksanos numerį. Ragelyje vyravo nieko gero nežadanti tyla.
Prostitutė tebegulėjo ant sujauktos lovos apžergta tvirtų Asto kojų ir nė akimirksniui nenuleido nuo užpuoliko baimingo, maldaujančio, bet paklusnaus žvilgsnio. Astas paleido jos kaklą, nebesmaugė, tačiau pistoleto vamzdis grasančiai tebesirėmė į vargšės merginos kaktą.
– Kviesk savo apsauginį, – įsakė jis. – Tik žiūrėk, be fokusų ir išsidirbinėjimų. Kils nors menkiausias įtarimas, neabejok, pirma kulka tavo. O tu jauna, graži, turėtum dar pagyventi. – Tai buvo komplimentas, tačiau jį lydėjo ne švelni glamonė, o skaudus smūgis į pilvą, nuo kurio mergina tyliai suvaitojo. – Nagi, drąsiau!..
Akimirksniu Astas užėmė tinkamą poziciją prie durų. Tokiu būdu pasislėpusio, įėjęs apsauginis, jo neturėjo pastebėti. Kad iškviestų pagalbą, merginai pakako nuspausti šalia lovos įrengtą nepastebimą mygtuką. Tuoj pat, deramai paslėpdamos Astą, plačiai prasivėrė durys ir į kambarį įėjo plačiapetis vyras.
– Kas?.. – tesuspėjo ištarti apsauginis, matyt norėjęs prostitutės paklausti kas nutiko, tačiau jo žodžius nutraukė negailestingas pistoleto rankenos smūgis į pakaušį, nepaliekąs jokių šansų į gyvybę. Jau besusmunkantį ant grindų vaikiną pribaigė taiklus, baisus, žaibiškas smūgis koja į galvą. Kurį laiką betiksliai praleistas laikas nė kiek nesumenkino Asto profesionalumo. Sunkus kūnas žnektelėjo ant grindų negyvas. Iš praskeltos galvos, grindimis nuvingiavo kraujo upelis.
Ramiai uždaręs praviras duris, Astas pasuko jose raktą ir pasilenkęs, apieškojo auką. Užrašų knygelė, mobilusis telefonas, cigaretės... Visa tai jis numetė šalia lavono, o pistoletą ir piniginę įsikišo sau į kišenę. Baigęs kratą, Astas atsegė negyvėlio odinį diržą, ištraukė jį iš kelnių ir atsitiesęs, žengė prie perbalusios, baimės drugio krečiamos prostitutės.
– Nebijok, nepasmaugsiu, – Asto veidą nušvietė žavi šypsenėlė. Jis vėl gėrėjosi savo pranašumu ir aukos bejėgiškumu. – Gulkis kniūpsčia. Rankas už nugaros, – kažkaip nuobodžiai, vangiai įsakinėjo jis. – Išsižiosi – užmušiu. Aišku?
Be abejo, tik sveiko proto netektis galėjo sutrukdyti vykdyti šiuos įsakymus. Šiurkštus odinis diržas tvirtai apvijo gležnas, plonytes merginos rankeles ir negailestingai įsirėžė į švelnią odą. To pačio diržo kitu galu Astas surišo sulenktas merginos kojas ir pritraukęs jas prie rankų, surišo kartu. Tai buvo profesionalus rišimo būdas, kuriuo Astui ne kartą teko naudotis rišant belaisvius. Tokiu būdu surištas žmogus praktiškai netenka galimybės judėti ir nuo raumenų įtampos, greitai ima kęsti skausmus. Apsidairęs aplinkui, bet neradęs nieko tinkamesnio, jis nutraukė nuo lovos paklodę ir ja tvirtai apmuturiavo vargšės merginos burną. Baigęs darbą, atsistojęs, Astas patapšnojo ranka per apsinuoginusį gražuolės-kankinės užpakalį ir šyptelėjęs, raminančiai pratarė:
– Šaunu, nekabinai makaronų, po savo šmotkėm išties esi nuoga. Super. Nebijok, katyte. Tikiuosi, tavo draugės šliundros greitai tavęs pasiges ir neteks taip visą naktį praleisti. Tu jau atleisk, mažyte, pasidulkinsim kitąsyk. Gerai?
Astas buvo beišeinąs, tačiau dar sykį stabtelėjo, atsisuko į sunkiai alsuojančią merginą ir išsitraukęs iš kišenės trofėjinę piniginę, paklausė:
– Kiek ten sakei už valandą imi? – Kas tai buvo: ironija, pasityčiojimas, ar nuoširdus teisybės įsikūnijimas? – Manau, ilgiau kaip valandą neužtrūkom? A? Jei žmogus tyli, reiškia jis su viskuo sutinka... – Pagaliau, kas tai bebūtų, tačiau ištraukęs iš piniginės penkias šimtines kupiūras, dar aukščiau užraitojęs merginos apdarą, jis įspraudė pinigus jai į užpakalį. – Paimk, pravers... – Ir jau tikrai lyg atsiprašinėdamas, pridūrė: – Gaila, nepamenu kiek sakei... O tu tyli... Manau, pakaks? Juolab, mes juk nesidulkinom. Tu tik nepagalvok, aš ne sadistas. – Staiga, paneigdamas ligšiolinę nelinksmą nuotaiką, Astas plačiai nusišypsojo. – Tau tik atsitiktinai teko neįprastas mazochistės vaidmuo, bet už tai aš nemokėsiu. Man tikrai labai reikia susitikti su Roniu. Tikrai...
Vos girdimai trinktelėjo užsivėrę durys ir dar tyliau trakštelėjo užraktas. Pavartęs rankose raktą, berods nežinodamas ką su juo daryti, pagaliau Astas įsikišo jį į kišenę. Laiko apmąstymams neliko. Reikėjo skubiai kažką daryti, nes Oksanai, kuri vargu ar galėjo tikėtis tokio likimo dosnumo kaip ši prostitutė, tebegrėsė mirtinas pavojus. Merginos pagalba Astas tikėjosi susitikti su Renatu ir iš jo išpešti visą tiesą apie Ingridos mirtį, deja, pats to nenuspėjęs, truputėlį persistengė, perdaug surizikavo, neįvertino pavojaus į kurį pastūmėjo naiviai mąstančią Oksaną, ir net nepagalvojo, kad radęs Renatą, šalia jo išvys mirtiną savo priešą Amerikietį. O Oksana, savaime suprantama, nesugebėjo ir negalėjo įvertinti savo padėties rimtumo. Deja, jei prostitutė sakė tiesą, Renatas slėpėsi už užrakintų durų, kurios atsiverdavo tik išrinktiesiems. Reikėjo skubiai kažką sugalvoti. Juk privalėjo būti koks nors raktas arba kitas įėjimas. Astas seniai žinojo – jei yra durys, jos visuomet kažkaip prasiveria. Tik kaip?
Nepastebėtam vėlyvą metą atsipalaidavusių, snūduriuojančių viešbučio darbuotojų, Astui pavyko pereiti prieblandoje skendinčiu fojė ir pro paradines duris išsmukti į gatvę. Jis prigludo prie mūrinės sienos, tamsaus skersgatvio šešėlyje, ir giliai įkvėpęs gaivaus oro, išsitraukęs telefoną, surinko Voldemaro numerį.
– Reikia pagalbos, – paskubom ištarė Astas vos išgirdęs pažystamą bičiulio „Klausau“. – Laukiu prie pagrindinių hotelio durų. Paskubėk.
Vėsokas nakties dvelksmas atgaivino įkaitusį Asto kraują ir įsiaudrinusią, vėl rizikos bei kovos malonumus pajutusią sielą. Tuščias, siauras skersgatvis skendo visiškoje tamsoje ir tik gatve retkarčiais praslinkdavo vienas kitas pasivėlinęs praeivis. Iš restorano sklido vos girdimos muzikos melodija. Astas čirkštelėjo žiebtuvėliu ir užsirūkė. Netikėtai jo širdį užliejo keista, jam nebūdinga tuštuma, o svetima vienatvė sudrebino sielą.
Žmonės jau ramiai miegojo, ruošėsi rytdienai, stengėsi pailsėti, nes priešaky laukė savaitgalio malonumai. O aplink driekėsi negailestinga tuštuma ir vienatvė – baisi ir slegianti. Tik Astas, kaip dausose pasimetusi vėlė, nesurandąs ir neturįs sau vietos, blaškėsi po tamsą, klaidžiojo po tuštumą, – kaip piktas benamis šuo, per dieną įerzintas negerų žmonių, slėpėsi šioje nepermatomoje tamsoje ir rezgė mirtimi bei neapykanta dvelkiančius planus.
Ką tik vėl triumfavo mirtis. Gyvybė traukėsi užleisdama vietą mirčiai. Astas pažvelgė į savo rankas ir pauostė jas. Rankos vėl, kaip anksčiau, maloniai kvepėjo krauju ir...
„Ji dvokia šliundra, – pagalvojo jis ir su pasibjaurėjimu nusispjovė. – Dvokia ir gadina mirties aromatus. Susmirdusi kekšė... Ingri kvepėjo visiškai kitaip... Kaip žydintys sodai...“
Plačiai atsilapojo vartai ir keršto kelyje įsižiebusi žalia šviesoforo švieselė, suteikė pirmumo teisę išdidžiai atpildo link žengiančiam Astui.