Tavo Dievas benamis ciklopo gerklėj laižo medų.
Žemės dulkėse dygstančio grūdo tas Dievas nemato.

Evangeliją drasko braižydamas runą po runos,
Mėto kaulus žuvies vien šunims atiduodamas kūną.

Ir ant plytų trijų pasistato keturpėsčią dvasią,
Sutrupėjusi ji be deguonies iš troškulio dvesia.

Kreta sapiensai galvas į orą praskėlę be kraujo,
Bet vis meldžiasi Dievui, ir klaupias, ir jam atgailauja.

Drožia kryžių iš buko, aukoms atnašauja gyvatę,
Po to prideda vynuogių kekę ant alksnio suradę.

Net žiogai ir dar vapsvos nutyla praradusios amą –
Juk vabzdžiams – ne žmonėms – jis paliko medaus kilogramą.

Ir ovacijos kyla tuomet, kai ciklopas užmiega...
Pitagorui paplojęs per petį Dievas ištaria: „Nieko...“.