Po audrų saulėlydy ant kranto
Rašiau aš tau nedrąsiai
Ir jau vėsa nakties rankas man kando
Kai aš meldžiausi tavo dvasiai...

Užgesai tu taip staiga
Nė žodžio surast nespėjau...
Nes mirties šalta banga
Nuplovė viską kuo tikėjau

Ir kas, kad gyvas tu, bet nebe tas
Teisuolio mantija paslepi sielos skyles.
Kur aš buvau tą baisią naktį...
Kai tavo širdis nustojo plakti?...

Na štai dabar, protas švarus blaivus,
Viską patyręs savo kailiu
Lyg angelas prie kapo išdidus,
Gali ištart: „ilsėkis... meile...“

Balsu švelniu,
Ir taip, niekas neatneša tau gėlių,
Niekas nemena kad gyvenai.
Tik sieloj blaškos pelenai...