Gerbiamasis Šeši Keturi Du,
Jums netrukus sukaks pilna gyvavimo metų suma. Šia proga Jums norime pranešti, kad artėja visų dievų ir šventųjų palaiminta diena – Tavo nuosava Osmudalaka. Linkime linksmai praleisti likusį gyvavimo laiką ir laukti atvykstančiojo himirimiseptoriaus.
Su nuoširdžiausiais linkėjimais-

Jūsų Terijotas

Nesėkminga buvo ta diena. Užvakar rytą gavau šaukimą mirti. Kažkada svajojau apie tokią žinią, bet dabar, kai prieš akis iškilo tokia perspektyva, visi ankstesni  ketinimai ir svaičiojimai nublanko. Kažkodėl dabar vėl panorau gyventi. Pastarosiomis minutėmis labai troškau susirasti bent vieną slaptosios Klorno grupės narį ir jam bent pasiguosti apie sulauktą žinią.
Senais laikais, kai man buvo vos  šimtas šešiolika metų, pats stojau į gretas tų, kurie tik ir medžioja tuos vadinamuosius eretikus, besitaikančius pakišti pagalius į tvarkingai veikiantį Urundžo teisėsaugos aparatą. Beveik niekas anksčiau iš mano pažįstamų nekalbėjo apie Teisingųjų klaidingumą. Pats nuoširdžiai tikėjau oficialiųjų teisumu ir už tai kovojau. Visada, vos ne kasvakar žiūrėdavau Naujienas per kurias išgirsdavau apie pergalingas Tikslų įgyvendinimo operacijas. Tikėjau, kad mūsų pasaulio jungtinė sąmonė pasieks nepriekaištingą idealą, o beprasmis nemirtingumas pagaliau bus nugalėtas.
Skirtingai nuo kitų rasių mūsiškė praktiškai gali gyventi amžinai. Tai, žinoma jau prieš daugelį tūkstančių metų sukėlė demografinę katastrofą. Mūsų rasė turėjo arba susinaikinti, arba  okupuoti visą Visatą, kad išliktų. Jau tais laikais mūsiškiai valdė pusę Galaktikos,  tačiau gimstant vis naujiems individams kilo grėsmė susinaikinti arba tapti bejausmiais užkariautojais. Ir kažkada vyriausiasis politikas – dvasininkas Bro Widži Kolamnus įkūrė Problemos sprendimo broliją. Netrukus jos išleisti dekretai buvo priimti Aukščiausiųjų sąmonės. Visi piliečiai, sulaukę 500 metų, privalėjo mirti.
Praslinkus 15600 metams po nutarties, mūsų liko tik trys milijonai, o senasis įstatymas nenustojo galios... Kiekvienas privalėjome sulaukti savo Osmudalakos – neišvengiamos mirties.
Aš vis dar nuoširdžiai tikiu, kad Osmudalaka buvo kadaise reikalinga, o dabar bijojau  net išgirsti šitą baisų žodį, juolab, ryte sužinojau vieną netikėtą dalyką.  Sostinėje yra grupė išrinktųjų, kurie naudojasi Kormangelio teise. Mane įsiutino tokia išrinktųjų privilegija gyventi. Nusprendžiau, kad verčiau tapsiu aršiu Klornu, nei atsiduosiu Osmudalakai. Todėl iš ryto pakilau iš savo lizdo ir leidausi kelionėn. Kol nebuvau pavargęs ilgai skridau. Kelias vedė virš kalnuotos vietovės. Kadangi buvau dar stiprus ir nenusigyvenęs, tikėjau, kad ištverčiau net kelis Kosvindus, jei tik mano požiūris į oficialiąją mūsų rasės Mirties garbinimo religiją nebūtų taip netikėtai sušlubavęs. Dabar manęs nebesuviliotų pagunda tapti dar vienu šventuoju arba dievu gausiame U-Halu religijos panteone. Jei to būčiau užsigeidęs, man būtų pakakę atlikti tris Kosvindus iš namų požeminiame mieste Nolbreklade iki Blarakido – didžiausio uostamiesčio visoje planetoje ir parašyti tris nuolankius prašymus vyresnybei. Kadangi nebuvau silpnas, galėjau stengtis gauti ne tik Osmigalafio – mirštančiojo teisės tapti šventuoju, bet ir Riflireidžoro -  išskirtinės galimybės virsti nauju dievu licenzijų. Šiandien buvau pasiryžęs netgi nuskristi iki pačio Keligano. Mūsiškis mėnulis jau seniai virto šventųjų ir dievų būstine, kur bet kuris mirtingasis neturėjo jokių teisių įkelti savo galūnių. Jau senokai žinojau, kad visi šventieji ten įgauna kitokius – rūko – pavidalus. Dauguma, skaičiau maldaknygėse ir Privalomuose Ditirambuose, gyvena Got – Magaloje – mieste – rūke. Šito dabar visiškai negeidžiau. Norėjau tik vieno – tapti dar vienu Klorno nariu ir stoti skersai Kolo – šventąjį karą prieš ilgai gyvenančius.
Per tas  nusivylimo Tvarka valandas supratau, kad galiu dar daug ką nuveikti šiame pasaulyje vietoj to, kad tapčiau dar  viena privalomo Krinvaido auka. Pramoninė savižudybė šią minutę atrodė pats šlykščiausias dalykas, kokį tik galėjo sugalvoti nelemtas Bro Widži Kolamnus...
Aš keliavau nesinaudodamas Swijnu – tiltu per kalnus. Sklendžiau palengva, bet nekantriai. Turėjau savyje troškimą gyventi ir susirasti  vadinamųjų eretikų grupę, kad galėčiau kur prisiglausti ir likti gyvas. Tik kur jų ieškoti?
Prieš akis žemai plytėjo kalnuotasis Krinvaidas. Protarpiais dingtelėdavo pamėkliškos ir išdavikiškos mintys, jog po savaitės net Aukščiausieji atmes mano malonės prašymą – išimtinę prasmę gyventi ir daugiau niekados neregėsiu šios pasakiškos šalies. Vinigortas, iš savo patirties žinojau, tebuvo tik teorinė tikimybė, realiai, ko gero, niekam nepritaikyta. Nebent tik Terijotui arba tik jo pavaldiniams, kurių, tiesa pasakius, buvo išties nemažai...
Artėjo naktis. Iki mano įstatyminės mirties liko  vos dvi paros. Pailsėti nutūpiau siaurame kanjone, kur iš viršaus jau žvelgė Keligano pjautuvas. Buvo vėsu, tačiau laužo nekūriau. Pats pasinėriau į dar gilesnius apmąstymus, kurie ir leido pamiršti vėsą. Dar sykį perkračiau savo pralėkusio gyvenimo įvykius ir nusprendžiau, kad ligi šiol dar nieko gero nenuveikiau, kad visa veikla dar laukia, jeigu tik nereikėtų laikytis Osmudalakos privalomų kanonų. Taip bemąstydamas apie daugelį kažkodėl tik dabar tapusius svarbius dalykus, netikėtai užsnūdau. Supraskit, kad netgi nemirtingieji kartkartėmis turi pailsėti ir netgi numigti.

O ką aš gero nuveikiau? Per savo penkis šimtus nugyventų metų atlikau aštuoniasdešimt keturis Kosvindus, užaugęs dirbau patarnautoju Nelekor-madose – linksmosiose procesijose prieš pasitraukiant gyviesiems iš gyvenimo ir dalyvavau keturiuose Kolo. Vienoje iš jų, kaip ištikimiausias Teisingųjų tarnas, buvau paskirtas Generolu. Už  pergales pelniau pilną maldos reikmenų komplektą su paauksuotu crozaklu – tam tikru meldimosi įrankiu ir dvi ekskursijas į dvimatį  Defleiro miestą. Per visą savo gyvenimą kas valandą sukalbėdavau privalomą maldą mirčiai. Ta malda išdidžiai buvo vadinama Eze Madoka – “Būk pašlovinta” dabar, atrodė, man sukels tik vėmulį. Nuo šios dienos daugiau niekad nekartosiu Eze Madokos žodžių. Kanjone, kur buvau apsistojęs, iš ryto rūgščiai nusikeikiau. Tąkart niekieno neregimas garsiai iškeikiau Terijotą ir sąlygišką Mortveilaną, o po to vėl tęsiau savo kelionę.
Vėl skridau. Mano įsitikinimas, kad turiu teisę į savo Vinigortą, kaskart vis stiprėjo. Jei tik Jungtinė sąmonė manes nesuseks, stengsiuos kiek tik įmanoma slapstytis, o tuo pačiu – ieškoti savojo Klorno. Kad yra Klornas tvirtai neabejojau. Net būdamas aršiausias tikėjimo mirties būtinumu šalininkas iki kaklo prisiklausiau daugybės įvairiausių istorijų apie įstatymus pažeidžiančius eretikus, kurie įvairiausiais būdais stengėsi apeiti Osmudalaką ir kėlė tikrą įniršį Teisingųjų stovykloje, sukeldami Kolo protrūkius. Vien 5127 metais, pamenu, buvo net keturiolika šventų karų prieš eretikus. Ten dalyvavo mano tėvas, kurio Nelekormadą teko stebėti 5219-aisiais, bei vyresnysis brolis Šeštas Devyni, kurio irgi netekau, kai jam pribrendo Osmudalaka. Prieš gerą pusšimtį metų, įtardamas kitą brolį  Septyni Devyni parsidavus Klornui, jį įskundžiau pačiam  Terijotui. Pamenu, netgi fanatiškai džiūgavau tariamą išdaviką pasiuntęs tiesiai Elebreku į privalomos mirties bokštą. Žodžiu, buvau tik aklas Teisingųjų fanatikas, nesistengęs suprasti ką galvoja ir daro kitokie...
Bet dabar septyniasdešimt ketvirtą mano kitokio požiūrio valandą keikiau save už tokius ankstesnius poelgius ir įsitikinimus. Jei ne tas ankstesnysis aklumas, aš jau seniai galėjau surasti Klorną ir būti jo nariu. O dabar, kai daugelis Klorniečių sunaikinti, nebežinojau kur surasti tuos užsilikusius ir kreiptis į juos pagalbos. Bet judėti norėjau, vildamasis, kad kur nors atkampiose vietovėse vis vien aptiksiu tuos, kurių ieškau, kurių noriu, kurių pagalba man suteiktų dvasinės jėgos gyventi ilgiau.
Po mano sparnais vis dar tebeplytėjo bekraščiai kalnų masyvai. Jau baigėsi Desmeradži teritorija. Šiuo metu sklendžiau virš ne mažiau įspūdingos Blurunto žemės, kur septynioliktaisiais savo gyvenimo metais Osgromo praktikos centre laikiau egzaminą – atlikau pirmą savo himirimisepciją – nužudžiau privalomos mirties sulaukusį pilietį, kurio vardas buvo, gerai pamenu,  Šeši Du Du su  senoviniu priedėliu Klonuotasis Septintą Kartą. Tomis minutėmis, kai kirbėjo šis prisiminimas, pagalvojau, jog šį kartą nė mirtinas ginklas nepriverstų pasiųsti anapilin dar vieno  savo gentainio. Net klonuotojo.
Ak, tos mintys. Pasinėręs į jų jūrą net nepajutau, kai trenkiausi į vieną aukščiau už kitus iškilusį kalną. Ir mano sąmonė nežinia kiek laiko buvo aptemusi...

Atmerkęs akis supratau, kad atsidūriau kažkokioje blausiai apšviestoje mūrinėje patalpoje. Kažkur skambėjo rami meditacinė muzika, bet ne tokia, kurią buvo privaloma kaskart klausytis laukiant mirties. Tai buvo uždrausta rami muzika. Kur iš tiesų esu atsidūręs?  Atsakymų aplinkoje nebuvo. Atrodo, dar vis buvau laisvojoje zonoje, ne Mirties bokštelyje, o manes nesaugojo akylas himirimiseptorius. Tik po pusvalandžio pasirodęs asmuo atvėrė visas paslaptis. Tai buvo vienas iš Klorno. Jis iš pradžių tik pasakė:
-Tavo mirtis lygi nuliui.
Tai reiškė, kad aš nemirsiu.
-Kur esu? – tik tokia mintis tąkart man šovė į sopančią galvą.
-Klornas. Tavęs negąsdina tokia naujiena? – pasakė nepažystamasis sparnuotis.
-Visiškai ne, - neslėpiau savo neapsakomo džiugesio.
-Tu nesi prieš, kad būsi mūsų tarpe, Klorno nariu ir tavęs laukia kelias į Kosmozojų?
-Aš ir pats ieškojau Klorno. Aš prieš kelias dienas atsiverčiau ir noriu būti vienu iš jūsų. – nuraminau jį, - Pats visiškai nenoriu mirti, nors šitokį šaukimą gavau visiškai neseniai.
-Tu supratai, kad U-Halu tikėjimas - Klowmide?
-Nesupratau, - nutęsiau šiek tiek pasimetęs.
-Klowmide – dviprasmybė tariamojoje Teisingųjų religijoje – klaida į teisingą kelią.
-Dabar suprantu, - palinksėjau savo snapu.
-Apie Kosmozojų girdėjai?
-Žinoma, - apsidžiaugiau, - nors daugybe metų buvau jūsų priešininkas ir, labai apgailestauju dėl savo nelemtų klaidų, dalyvavau net keturiose Kolo... O Kosmozojus, suprantu, tai švyturys į ilgą gyvenimą.
-Teisingai pastebėjai, – nepasimetė nepažystamasis, išgirdęs prieštaringą informaciją, - visiškai teisingai. Kiekvienas gyvasis turi laisvai apsispręsti gyventi arba – ne. Būtent laisvas ir nevaržomas apsisprendimas ir yra mūsų ideologijos pagrindas. Mes neigiame prievartinę mirtį, smerkiame ir beprasmę savižudybę, o Krinvaidas – didžiausias nusikaltimas. Net didžiausiam nusikaltėliui nelinkėčiau pramoninės savižudybės. Man jau tūkstantis šešiolika metų ir gyvensiu dar tiek, kiek panorėsiu. Kai suprasiu, kad gyventi toliau neverta, pats pasirinksiu savo, o ne valstybinę Osmudalaką, nesirinkdamas išskirtinės galimybės tapti dievu arba teisės į šventenybę. Mes, gal jau žinai, negarbiname mirties. Nešloviname ir pačio nemirtingumo. Mūsų misija – kova už laisvą gyvenimą. Juk ne mirtis yra Problemos sprendimas. Jei yra gyventojų perteklius – išeitis yra išeiti. Išėjimas – Kosmozojuje. Kosmozojus – erdvė – išliekanti visada laisva, norinčiajam pasitraukti...
Jis dar ilgai dėstė Klorno tiesas. Jos man atrodė visiškai patrauklios. Nejutau, kaip kad buvo anksčiau, jokio pasipriešinimo, jokio pasibjaurėjimo tais teiginiais, kuriuos klostė šis Klorno šalininkas. Šio pasakojimo pabaigoje mano bendragentis atsiprašydamas pridūrė:
-Vadinki mane Brontairu. Būtent tame mieste ant vandens gimiau prieš tūkstantis šešiolika metų netgi neregėjęs savo tikrojo tėvo. Vietiniai fanatikai man mėgino įteigti, kad visų tėvas –Terijotas. Ar ne absurdas?
Jam be abejonių pritariau. Vėliau Brontairui papasakojau savo gyvenimo istoriją, kuri jo visiškai nenustebino. Pasirodo, kad Klorne dabar dirba ir buvę aršesni Kolo dalyviai, ir himirimiseptoriai nei buvau aš.

Likęs gyvas visų pirma turėjau išmokti slapstytis. Ši užduotis buvo itin sunki. Kad ir kaip stengdavausi, mokytojas mane visuomet pastebėdavo. O vieną sykį pakliuvau ne į savo mokytojo gniaužtus. Pakliuvau net pas  U-Halu dievus. Istorijomis, jog tokie dievai iš tiesų yra, netikėjo nė vienas Klorno šalininkas. Nebetikėjau (iki tol) ir aš. Bet reginys, kurį netrukus išvydau, privertė mane suabejoti visomis ankstesnėmis teorinėmis nesąmonėmis...  Būtybės, kurias pamačiau, tikrai buvo panašios į rūką. Bet tai nebuvo sparnuočiai, kokiais buvome patys. Tai veikiau dvikojai padarai vietoj sparnų turintys porą  keistų galūnių, labai panašių  į iškreiptas mūsų kojas. Tos būtybės nesistengė kreipti į mane jokio dėmesio. Gal jos turėjo svarbesnių reikalų, todėl pats ilgokai netapau jų dėmesio objektu. Pagaliau, pas mus juk sakoma, kad tik dievai žino savo kelius. Ir, mano įsitikinimu, tas teiginys atitinka tiesą. Tos rūkuotos būtybės vilkėjo tamsias abitas, o ant neplunksnuotų kaklų buvo pasikabinę auksines grandines su tikrų tikriausiais crozaklais. Aš kadaise domėjausi crozaklų kilme. Tie meldimosi įrankiai, primenantys pliusus su išilgintu apatiniu galu,  simbolizavo  palaimingą mirtį, žinoma, mūsiškiame  Urundžo pasaulyje. Tie vadinamieji dievai turėjo knygas iš kurių kažką skaitė ir, man pasirodė, irgi  meldėsi. Tik negirdėjau jų dieviškos kalbos. Nė vieno žodžio, nė vienos frazės, kurios netgi nesuprasčiau...
Gal čia ir buvo dievų buveinė Got Magala, tačiau nei patvirtinti, netgi paneigti šito teiginio negalėjau, nes nei paklausti, nei paprasčiausiai išgirsti keistų padarų neturėjau galimybės. Vadinamieji dievai buvo tiesiog neįkalbami.
Jutau, kad manyje klostosi nauja prasmė. Vėl norėjau mirti. Tokie pokyčiai nestebino. Manes nebejaudino ir noras gyventi. Vos tik išvydęs rūkų gyventojus, kurie vėliau mane stebėjo keisčiausiais savo prietaisais, vėl patikėjau ne Klorno tiesomis. Tačiau pripažinau vienintelę jų tiesą: kelias į Kosmozojų iš tiesų yra.  Aš pats savo valia jau norėjau išeiti... mirti. Gal jau pakako gyvenime netikėtų įspūdžių? Ypač per pastarąsias dienas. Ko gero kad taip. Savęs jau nebepajėgiau kontroliuoti. Vėl patikėjau Terijoto per Naujienas dėstomomis tiesomis ir netrukus pajutau palaimą. Išliko tik Klorno tiesa apie gyvenimo esmę, gyvavimo terpę. Kosmozojus – mano gyvenimo finalas, tikslas, kurį pagaliau suradau tik Klorno padedamas. Ir tai įvykti pakako vos valandų...

-Braiteli, - kreipėsi vienuolis Aleksandras Mstafelis, - ar tu gali ką nors naujo pasakyti apie tas būtybes?
Tyrinėtojas, apžiūrėjęs paukščio lavoną, prabilo:
-Šie Heksvenus mauricus egzemplioriai visuomet nugaišta vos prabėga keliolika valandų nuo apsireiškimo.
-Ilgiau neišgyvena?
-Pastarasis individas buvo gyvas vos tryliką minučių. – atsakė tyrinėtojas, - Dievas, matyt juos sukūrė gyventi kitokioje aplinkoje ir kitomis sąlygomis. Todėl laboratorinėje terpėje nė vienas iš jų nesugebėjo išgyventi...
-Suprantu, kad jau kelis mėnesius šiuo darbu užsiimate kardinolo pavedimu... Ką daugiau žinote?
-Į laboratoriją tie vargšai gyviai ir be mūsų pagalbos atsiranda nuo pat jos įkūrimo, o pasakyti galiu tik tiek, kad padarai miršta tyliai ir su begaline palaima akyse. Regis, jie mus laiko vos ne dievais (o gal tikrai!). Tai mane pribloškė. Manyje gimė tokia ereziška mintis: jei jie mus laiko dieviškomis būtybėmis, ar nereiškia, kad mūsų garbinamasis triasmenis Dievas nėra vienintelė visagalė būtybė, verta mūsų garbinimo? Gal visuotinis Dievas yra vienas iš tų, kurie irgi dievina kur kas galingesnes jėgas už juos pačius?
-Tai ereziška, - netgi labai įsižeidė pašnekovas, - Tau teks ilgai atgailauti už šitokias nuodėmingas mintis! Vakare tinklu perduosiu kardinolui.
-Aš tik norėjau išsakyti savo fantastinę prielaidą, - gynėsi, matyt menkesnį rangą turįs vienuolis mokslininkas.
-Tad nuoširdžiai atgailauk, eik atlikti būtiniausias apeigas. Juk žinai, kad šis vienuolynas itin griežtas ereziškų narių atžvilgiu. Mes laikomės senų septyniolikto amžiaus tradicijų. Už tokias kalbas tais laikais būtų tave paspirginę ant laužo.
-Žinau, žinau. Atleisk...
-Atleidimo prašyk ne manes, o Dievo.
-Jei nieko prieš, aš einu atlikti išpažinties pas tėvą Tomą. - nuolaidžiavo tyrinėtojas, - Pasistengsiu, kad  mano mintys būtų skaidresnės. Jei ne – galėsi mane pasiųsti į Žemę pirmu pasitaikiusiu kosmobiliu.

Už lango ūžavo šiaurys vėjas, o šiapus sienų kvadro sistema skleidė relaksacinę muziką. Lankytojų vis dar nebuvo. Filosofija apie dievus, skirtus kiekvienam pasauliui, kiekvienai rasei ar būtybių rūšiai dar vis nebuvo užbaigta. Artūras Merdvokas, pasinėręs į savo minčių pasaulį tempera tapė protingus paukščius, kurie plasnojo sparnais į keistą oranžinį mėnulį. Šis kūrinys turėjo atspindėti naująjį kalbėtojų mąstymą. Gal kartono lakšte jau slypėjo jų išsvajotasis Kosmozojus...

2003-04-05 Telšiai


PRASMIŲ IŠKLOTINĖ

BLARAKIDAS – didžiausias uostamiestis planetoje (Urundže).
BLURUNTAS – siauras kalnų ruožas, teritorija.
BRONTAIRAS – miestas ant vandens; asmenvardis.
CROZAKLAS – meldimosi įrankis keturiais galais.
DEFLEIRAS – dvimatis miestas, regimas medituojant.
DESMERADŽI – kalnuota vietovė planetoje.
ELEBREKAS – teleportažinis įrenginys.
EZE – MADOKA - malda mirčiai.
GOT – MAGALA – rūkų civilizacijos sostinė – miestas – rūkas.
HIMIRIMISEPCIJA – pažodžiui “gaminti mirtį”, reiškia “numarinti”.
HIMIRIMISEPTORIUS – etatinis žudytojas.
KELIGANAS – Urundžo planetos palydovas.
KLOWMIDE - dviprasmybė Urundžo pasaulio religijoje.
KLORNAS – apgavystė, eretikų grupė Urundže.
KOLO - šventas karas prieš ilgai gyvenančius, prieš eretikus.
KORMANGELIS – privilegijuotųjų teisė gyventi.
KOSMOZOJUS – gyvenimo pavasaris; laisvė pasirinkti kelią.
KOSVINDAS – ritualinė kelionė nuo x iki taško y.
KRINVAIDAS - pramoninė savižudybė.
MORTWEYLAN’S – jungtinė sąmonė.
NELEKORMADA - linksma procesija prieš pasi-traukimą iš gyvenimo.
NOLBREKLADAS – požeminiame tunelyje įkurtas fortas – miestas.
OSMIGALAFIS - mirštančiojo teisė tapti šventuoju.
OSMUDALAKA – privaloma mirtis.
RIFLIREIDŽOR’S – išskirtinė galimybė tapti dievu beribiame U - Halu panteone.
SWIJNAS – tiltas per kalnus.
TERIJOTAS – valdovo titulas Urundžo planetoje.
URUNDŽAS – planetos pavadinimas.
VINIGORTAS – išimtinė prasmė gyventi.