Kai pabusi, kai tyliai pabusi
Sušnabždėk man į ausį žodžius
Apie vėjo nugairintą pusnį,
Apie šerkšno bučiuotus medžius.

Pasakyk, kaip mūs sniegenos tupi,
Ant gumbuotų šermukšnio šakų,
Kaip sustojusi meldžiasi upė
Prispausta debesėlių pilkų.

Kai pabusi, kai tyliai pabusi –
Nebijok man atverti tiesos.
Galbūt žemę badys vėjo gūsiai,
Šlapdriba gal asfalte alsuos.

Jei kovai išsigandę ims klykaut –
Nebijok, man vis tiek pakartok –
Jei nuo įtampos truktų net stygos
Ar ledu suskambėtų vanduo.

Kai pabusi, kai tyliai pabusi
Tu iš vasaros sapno saldaus,
Aš vasary tau liepą išbursiu
Ir užtepsiu ant lūpų medaus...