Pajuodo upės raibuliai,
Iš nuoskaudos nutįso pušys.
Kažkur giliai, labai giliai –
Pačiam dugne paliko tuščia.

Sakyta buvo daug daugiau
Negu akla naktis pamatė –
Aš žvakę rankose laikiau –
Liepsna jos raitės lyg gyvatė.

Ir kirto orą lyg kardu,
Tačiau į lipnią smalą klimpo.
Po vieną kopėm – ne po du
Ant jau apgriuvusio Olimpo.

Nulipti buvo dar sunkiau,
Nes nuospaudos pėdas alsino.
Juk aš sakiau, nesyk sakiau –
Nežydi naktį apelsinai.

Tik pušys badosi spygliais
Ir upės vandenys pajuosta
.............................................

Jau niekas niekad neatleis,
Jog pardavė karaliai sostą.