A, ka tas biržielis isaulēs sokėlės
Atgaivėna vėsa su kalneles šėla –
Žīd ežeinė ūglē lig patiuos galūnės,
Mielėnou, geltuonou pėivu žalė liūnā.
Barbė ēs pu pėivu žėidus pabraidītė,
Gaivio laukū uoro praustėis no pat rīta.
Ė dabar sostuojus veiz pro maža longa,
Kāp apsėdarītė, ka patėktom lonkā,
Ka paukštelē pėivu anou pripažinto
Ė nebūtum pėnkta kuojė pri pakinktu.
Barbė veiz i skrīnė – tor bliūzieliu krūva –
No spalvų apsvaiga, asluo vuos negriova.
Nutarė geltuona tėmptė ont krūtėnės
Ė sijuons mielsvāsis tėks pri apatėnė.
Žėnuomās, nuorieto kvietkuoms pasipouštė,
Kāp jaunīstie segtėis kuokė rūtu kuokštė,
Bet a susėtėkus žmuogo bus paduorē,
Ka sena ont galvo kvietku prisikuorė?
Ne, geriau geltuono bliuskelė švaistīsės
Po Juoniniu žėidus be juokiū dornīstiu.
Mielėns sėjuonielis, kāp rugiūs vasėlkas –
Barbė veiz i savi kou tik apsivėlkus.
Ka ė senā, griešnas mintis ēt i galva,
Pluona figūrelė tebier kāp ė spalvas,
Ė krūtėnė tebier dā kāp reikint kėita,
Lai anou pamatė trėn žiuogelē rėitus.
Tēp jau susėtvarkius Barbė ēt iš kėima,
Žėidās rauduoniausēs sopas duobėlėina,
Pasok i beržīna, kor žmuoniū daugībė,
Kor jaunė rateliūs sokas sosikėbė,
Kor po do paklīdė vėsa nakti braidė
Ė abodo klausies sava šėrdėis aida.
Barbė ėr nuorieto da i krūmus līstė,
Atsimėnus vėina Juoniniu dunīstė,
Bet supratus grētā – tėi laikā pradinga –
Užvedė so senēs kalba skropolinga.