Regina pasišokinėdama bėgo į fermą. Galvoje sukosi linksmos mintys. Tegu pasisaugoja tas prakeiktas Martynas. Žinos, kaip šaipytis iš jos, Reginos. Nevadins daugiau varvanose. Tokią gėdą padarė gegužinėj... Per mergaičių viliotinį atsisakė su ja šokti! Kada visi bernai tirpsta vien nuo jos žvilgsnio!! O tas, pamanyk, ji jam per prasta! Palauk, tu dar paminėsi REGINĄ!!!
– Pirma nosį nusišluostyk nuo pieno putų, gal tada ir pašoksiu su tavim, – pasakė jis tada.  O ji, kvailelė, taip pasimetė, kad net brūkštelėjo atbulu delnu. Juokas lyg perkūno griausmas nusirito melsvom sutemom. Ne, senberni tu nelaimingas, nedovanos tau šaunioji Regina. Atsirūgsi tu pragaro derva dar gyvas būdamas. Ne veltui šį vakarą šokiai be Reginos praeis. Martynui iki pusiaunakčio reikės budėti fermoje, o velniai kaip tik gūdžius vidunakčius mėgsta.
Valdį su Kęstu Reginos planas labai sudomino. Kuris gi jaunas bernas nenorės nuotykių? Tad šeštadienio vakarą, sutartu laiku visi susirinko prie Reiškulio pirtelės. Prožektorius, susuktas į baltą drobę, gulėjo Reginos sterblėje. Vaikinai sėdėjo šalia ir kikendami iš anksto mėgavosi būsimu reginiu. O Regina juos dar linksmino naujais anekdotais.
– Laikas, berniukai. Prie darbo. – Tarė Regina, žvilgtelėjusi į laikrodį. Pririšo prie paruošto prožektoriaus gumą ir užsiropštė į pirtelės palėpę. Pro langelį ji nuleido laisvąjį gumos galą, kurį pasičiupo Kęstas.
– Tik gerai įtempk. – Perspėjo Regina.
– Žinau, ne mažas. Viskas bus oll right.
Vaikinai apsuko gumą apie liepą, augančią kitoj pusėj kelelio ir nulindo į krūmus, iki skambesio paskui save įtempdami gumą. Susėdo kuo patogiau. Kęstutis iš užančio išsitraukė sieros gniužulą, sugramdytą nuo degtukų, susuko į sausas žoles ir pasidėjo greta savęs. Patikrino, ar nepasimetė degtukai. Šitaip pasiruošę, įsmeigė akis į kelią ir ėmė laukti Martyno. Krūmuose cirpsėjo išgąsdintas paukštukas, žolėj grojo žiogai. Pro šalį prapukšnojo susirūpinęs ežiukas. Ilgai laukti neteko. Tolumoj pasigirdo šneka. Regina tuoj pažino tėvo balsą. Ko gi jis čia vaikšto naktimis? Galėtų sušukti vaikinams, kad neliestų praeivių, bet guma ištempta per žemai. Vyrai būtinai į ją įsipainios. Nuimti ją nepastebėtiems nebepavyks, nes debesys prasiskyrė ir sužibo mėnulis viską nušviesdamas sidabrine šviesa. Prie Reiškulio kiemo vartelių, vyrai sustojo, persimetė dar keletu žodžių ir išsiskyrė. Tėvas pasuko kieman. Sulojo, suskalijo šuo, bet tuoj, atpažinęs dažną svečią, nutilo. Martynas artėjo prie spąstų. Regina lengviau atsiduso. Palengva atsiklaupė, skvernu uždengusi ryšulį, įjungė prožektorių, pro drobę veržėsi skaisti šviesa. Martynas buvo jau čia pat. Regina paleido iš rankų ryšulį, o tas lyg tik to ir laukęs, lyg žaibas nulėkė lyg liepos, apskriejo didelį ratą apie kamieną ir prasmego krūmuose. Tuoj pat ten plykstelėjo mėlyna liepsna ir pasmirdo siera. Martynas krito ant žemės, paskui ėmė nežmoniškai klykti ir, pašokęs ant kojų, tiesiai per kolūkio kukurūzus puolė pas Reiškulį. Šuo skalijo net springdamas.
Vladas su Reiškuliu vos spėjo pasisveikinti, kai nuo smūgio atsilapojo durys ir vidun į griuvo Martynas. Už slenksčio užkliuvo kojos ir jis kaip ilgas išsitiesė asloj. Guli nejudėdamas, tik kimiai kriokia. Vladas pavertė Martyną aukštielninką. Akys išsprogusios, iš burnos teka seilės, išbalęs. Sukibę abu vyrai pastatė nelaimėlį ant kojų, atrėmė į sieną, bet jo kojos linko linko, kol užpakalis pasiekė grindis. Reiškulis įpylė stiklinę vyno, bet Martynas nepajėgė nė gurkšnio praryti. Iš po jo skleidėsi aitraus kvapo balutė. Praėjo nemažai laiko, kol vyras apsiramino ir įstengė suprantamai papasakoti, kas jam nutiko:
– Kad šoko nuo pirties švytintis, didžiulis toks, ir tiesiai ant manęs. Laimė, spėjau peržegnoti. Tai tik suurzgė ir prasmego krūmuose... O toj vietoj didelė ugnis pašoko ir siera pasmirdo... Matyt skradžiai žemę pragaran prasmego.
– Kad tik rupūžės pirties nebūtų padegę. Braižosi čia visokie, – susirūpino Reiškulis. – Einam pažiūrėti.
Visi trys išėjo kieman. Skaisčiai švietė mėnulis, žibėjo žvaigždės. Tyku ramu. Tik nuo mokyklos pusės vos vos plaukia muzikos garsai. Reiškulis su Vladu žengė per sodą pirmi. Martynas virtuliavo gerokai atsilikęs, vis baimingai apsidairydamas. Jo širdis netilpo krūtinėje, o kojos kliuvo viena už kitos. Prie pirtelės nieko nebuvo. Vyrai apžiūrėjo ir tą vietą, kur Martynas matė prasmengant velnią, bet nieko nerado. Vladas ėmė šaipytis iš Martyno baimės. Reiškulis tylėjo ir galvojo, kaip apsaugoti pirtelę nuo kaimo bernų. Dar padegs kada belandžiodami su savo išmonėm. Staiga Martynas čiupo Reiškuliui už rankos šaukdamas:
– Va va! Sakiau, antai tupi... – Ir ėmė skubiai žegnotis.
Tikrai. Prie pirties durų, ant akmens, tupėjo juodasis vienaausis katinas ir prausėsi. , nekreipdamas nė mažiausio dėmesio į jam siunčiamus kryžiaus ženklus. Pažinęs šeimininką, katinas pakilo, pastatė uodegą ir sukniaukė.
– Koks čia tau velnias, tai mano Kipšas. – Aiškino Reiškulis, bet Martynas nebegirdėjo nė vieno senuko žodžio. Jis skuodė per laukus greičiau už zuikį.
O trys jaunuoliai tupėjo tolėliau krūmuose ir, delnais užsispaudę burnas, leipo iš juoko.
Rytojaus dieną Regina pirmoji užkalbino Martyną:
– Tu dar čia? O aš maniau, kad tave pragare kipšai jodo...
„Spėjo išpasakoti, prakeiktasis. Dabar praeiti neduos ta pajodžarga.“ Sugriežė dantimis Martynas ir nieko nepasakęs nuėjo šalin.