Vilties šešėliai
Apsiauste supasi vijoklis,
Išbalęs vaikas moka juoktis.
Pasislėpė viršūnės ąžuolų –
Nebematu daugiau lieknų pušų.
Apspangęs nerimo saldžiam šešėly,
Išraudęs po nakties bemiegės.
Bandau vėl stotis ant galinių kojų,
Apsigalvoju...
Įkritęs į skaudų meilės liūną,
Važiuoju aš iš lėto į pajūrį.
Deja ir vėl ant tilto vienas stoju...
Deja... deja nebekvėpuoju.
Sustingo mano balso stygos –
Daugiau norėčiau aš gyvybės syvų.
Apsiauste supasi vijoklis,
Net ir išbalęs vaikas moka juoktis.