Kai neliko ką rinktis,
Ką duoda – imu.
Džiaugsmo, aišku, nedaug.
O būtų smagu,
Kad, suklykęs it grįžusi gervė,
Susirasčiau kažkur
Pradangintus namus
Ir kelią,
Kuriuo atėjau
Prisiglausti žmogum
Ir gyvenimu žemės.
O tuomet jau ir vėl,
Kaip į pasaką eičiau kartoti
Likimą savosios būties.
Vėl statyčiau medinę trobelę,
Vėl grikiais apsėčiau kalnelį,
Titnaginėm įkurčiau ugnelę
Pakraštėly Pietų Lietuvos
Prie Ūlos,
Prie Grūdos,
Ir prie Skroblaus.

Žydi grikiai, oi žydi
Mano žodyje, kaip ir širdy,
O vanduo toks skaidrus ir skanus--

Mano krašte mažyti,
Dzievuliu te jinai,
Amžinybė, tau bus.