Aš ir vėl pas tave ateinu
Ir kartoju žodžius tau nedrąsiai.
Palikta už gimtųjų namų...
Leisk išverkt man kaip rytmečio rasai,

Pasiguosti ant tavo peties
Ir priglausti tą sielą neramią.
Tavo jausmas tikrai man padės
Iškentėt, ką likimas man lemia.

Išsisklaidę jausmai vėl subėgs,
Sutekės lyg upeliai į upę.
Duok man mažą krislelį vilties.
Ak, kaip skauda, lyg būt kas nutrūkę.

Laukiu to širdimi atvira,
Laukiu žvilgsnio tavo atšilusio,
Nes jau kelio atgal nebėra.
Prieš akis mums gelda suskilusi.

Niekuomet neieškoki  kaltų,
Tik jausmams leisk kalbėti garsiau.
Gal suklydom... Bet aš tuo tikiu,
Kad vėl tapsim draugais kaip anksčiau.