Tik neklauski manęs kodėl taip sielvartauju.
Ir neklausk ką jaučiu... Man pagrok kaip kadais,
Kad prabėgus jaunystė, įkritus į saują,
Vėl žvaigžde suspindėtų, žydėtų žiedais.

Pagrok man pasaką, tolimą, šviesią,
Kad akordai suplauktų į širdį giliai.
Atkartoki man valsą, kai sukomės dviese,
Pažvelgus į dangų, sukos ten ratilai...

Plaukė viskas: svajonės, tikrovė ir laikas.
Vien dangaus žydruma keitė mūsų metus.
Tu pagroki. Jau plaikstosi vėjai paklaikę,
Dengia, uždengia kelią ir kito nebus...

Skamba tyliai garsai prilietimais tavaisiais,
Tarsi šauktų erdvė – begalybė žydra.
Atminimai išplaukia man vėl kaip kadaise –
Pasišiaušus, su ketera jūros banga...


Vėl kvėpuoju aš laisve ir saule, ir vėju.
Tarsi vakar... Dar skamba atklydę garsai...
Aš viskuo dalinaus ir man taip reikėjo
Tavo meilės ir juoko... Manęs tu klausai?

Kaip prieš šventą altorių, prieš jūrą, žadėjau –
Būsiu spinduliu tavo ir tavo šviesa.
Lyg tai vakar... O šitiek jau metų praėjo...
Tu pagrok. Aš akorduos paskendus visa.


Tik neklauski manęs kodėl taip sielvartauju.
Ir neklausk ką jaučiu... Man pagrok kaip kadais,
Kad prabėgus jaunystė, įkritus į saują
Vėl žvaigžde suspindėtų, žydėtų žiedais.


* * *

Tik neklauski manęs, man pagrok kaip kadais...