ilgai šiam pasauliui priklausė, švariai dirbo
baltom nesuteptom
paklodėm apklodavo moterį,
glostydamas jos apnuogintą sielą, pečius geidulių,
nė nenutuokė, kaip atsidūrė į vinis ant kryžiaus,
juokėsi iš šalia esančių –
turėk sąžinės, kas tu dabar
prieš visą pasaulį – šį ir aną, pasitinkantį,
pats esi pavogtas (ne)grąžinamai,
ar kas patikės stebuklo nematęs,
dar šiandien viskas keisis, žmogau,
užkask šunį, palaidok save su valdoviškom manijom,
išdalink turtus, ir dar, sakau jums,  
esu bilietas į amžinybę,
pakilimas iš čia, kur merdėjat su manimi,
kur aš
su jumis ant kryžiaus