Kalbėk su žmogumi, gal tavo žodžio reikia
Kažkam labiau nė maisto ar vandens,
Kai abejonės, baimės skraistės draikos,
Kai sunkiai peržengia šešėlį net akmens.

Kalbėk žodžius, kokių ir pats norėtum
Išgirst iš lūpų artimo žmogaus,
Kurie paklydusį vėl eiti pakylėtų
Ieškoti kelio naujo ir šviesaus.

Jei trūktų žodžių ir išsektų mintys,
Vis tiek kalbėk, kalbėk širdies kalba,
Kartais tyloj pakanka apkabinti,
Paliest palinkusius pečius ranka.

Pakelk akis į elgetą prie vartų,
Jam geras žodis juk taip pat brangus,
Ne vien monetos turi duonos vertę,
Ne vien tik vaistai kartais gydo mus.

Išgirst, suprast, atjausti ir atleisti -
Puokštė gražiausių amžinų tiesų,
Paskubomis pasmerkti ir nuteisti -
Prilygsta pelkei nepataisomų klaidų.

Kalbėk su žmogumi lyg vakarui kalbėtum,
Kai lauki gimstančios Vilties Žvaigždės
Ir jos meldi, kad visados tave lydėtų,
Kai liepia sąžinė – varge padėk!