Nesiginu – turiu du „Aš“ –
Po vieną iš abiejų pusių.
Šiandien mane pirmasis neš
Į prarają, kurioj supūsiu.

Ten, kur raguoti padarai
Išmėsinės mane lig kaulų,
Kol žengsiu žingsnį atbulai –
Pabuvęs pilnas – liksiu kiauras.

Dar laumė šluotražiu pamos
Vaikydama muses nuo tako –
Pirmoj gretoj ir nuo pirmos
Pražūsiu kulkos aš atakoj.

Tada prabus antrasis „Aš“ –
Surankios visa, kas dar liko –
Išskalbs, praplaus, po to išgręš
Ir paguldys ant lauko pliko.

Kai vos tik saulė patekės –
Žalia spalva nusidažysiu.
Kažin ar kas manim tikės –
Tuo netikiu ir pats – pražysiu.

Ir net nokinsiu aš vaisius
Gardžius, beje, juos žmonės valgys.
Ar lietūs lis, ar žemė džiūs,
Ar niekšai puls, ar sėlins vagys

Išliksiu toks, koksai esu –
Toks vienas, bet iš dviejų pusių.
Ir vėl aš duobę sau kasu –
Kažin – sudygsiu ar supūsiu?